Mbajai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mbajai – gvajkurų gentis gyvenusi abipus Paragvajaus upės, dabartinio Paragvajaus šiaurėje ir šiaurės vakaruose, Argentinoje iki Bermecho upės. Taip pat gyveno Brazilijoje, Pietų Mato Grose – ten dabartiniai mbajų palikuonys vadinami kaduvėjais. Kalbėjo matakų-gvajkurų grupei priklausančia kalba.

Pavadinimas mbajai kilo iš šios genties priešų gvaranių kalbos ir reiškia baidykles, laukinius.

Išskiriamos trys mbajų grupės: epicua – yiqui – šiaurėje, napin – yiqui – rytuose, taqui – yiqui – pietuose.

Kaip ir dauguma kitų gvajkurų, mbajai prisijaukino konkistadorų atvežtus arklius ir jais siaubė ispanų ir gvaranių gyvenvietes. 1542 m. Alvar Núñez Cabeza de Vaca kartu su gvaraniais atakavo mbajų žemes. 1609 m. jėzuitai Roque González de Santa Cruz ir Vicente Grifi kirto Paragvajaus upę ir įsikūrė gvajkurų mbajų žemėse tarp Jabiberi ir Pilkomajo upių. 1610 m. jie įkūrė Nuestra Señora María de los Reyes misiją. 1613 m. Pedro Romero ir Antonio Moranta įkūrė Guasutingos redukciją, kuri veikė iki 1626 m. Vėliau jėzuitai apleido mbajų žemes[1].

Apacachodegodegi grupė nuo 1670 m. iš Šiaurinio Čiako persikėlė prie Apos upės, iš kur atakavo gyvenvietes, esančias prie Ipanės ir Žežujaus upės. 1759 m. kasikas Lorenzo Mbayá sudarė taiką su Asunsjonu ir leido steigti jėzuitų misijas. 1760 m. jėzuitas Joseph Sánchez Labrador mbajų ir kitų gvajkurų žemėse įkūrė Nuestra Señora de Belén misiją prie Ipanės upės. 1767 m. jėzuitai buvo išvaryti, o misijos uždarytos.

1844 ir 1854 m. jėzuitai atakavo ispanų fortus prie Apos ir Akidabano upių[2].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]