Pereiti prie turinio

Mauritanijos geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mauritanijos geležinkelis
Vieta
ŠalysMauritanijos vėliava Mauritanija
MiestaiZueratas – Fderikas – Šumas – Nuadibu
Pagrindinė informacija
Tipaskrovininis
OperatoriusSociété nationale industrielle et minière
Statybų pradžia1960 m.
Atidarymas1963 m.
Techninė informacija
Ilgis704 km
Vėžė1435 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti
Traukinys Nuadibu stotyje.

Mauritanijos geležinkelis – krovininis geležinkelis tarp Mauritanijos Zuerato ir Nuadibu miestų. 704 km ilgio, vieno kelio, skirtas geležies rūdos transportavimui. Jungia Zuerato centrą ir Nuadibu uostą. Geležinkelio statybos pradėtos 1960 m., baigtos – 1963 m.[1][2] Geležinkelį eksploatuoja ir prižiūri valstybės įmonė „Société nationale industrielle et minière“ (SNIM).

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradėjęs veikti, geležinkelis ekonomiškai pasiteisino, jo pajamos sudarė didelę Mauritanijos BVP dalį; dėl to linija 1974 m. buvo nacionalizuota.[3] Po to, kai 1976 m. Mauritanija aneksavo pietinę Vakarų Sacharą, geležinkelį pradėjo puldinėti Polisario partizanai. Reaguojant į tai, linijos veikla buvo sustabdyta, dėl to Mauritanijos ekonomikos augimas sustojo.[4] Dėl šios priežasties 1978 m. nuverstas Mauritanijos prezidentas Moktaras Uldas Dada, o kitais metais – Mauritanija išvedė savo karius iš Vakarų Sacharos.

Kai geležinkelis tapo saugesnis, devintojo dešimtmečio pradžioje jis suremontuotas, ir juo vėl pradėjo riedėti traukiniai.[5]

Šios linijos traukinių sąstatas būna iki 3 kilometrų ilgio[6], todėl jie yra vieni ilgiausių ir sunkiausių pasaulyje. Sąstatą sudaro 2 dyzeliniai-elektriniai EMD lokomotyvai, 200–210 vagonų, kurių kiekvienas gabena iki 84 tonų geležies rūdos, ir 2–3 tarnybiniai vagonai. Per metus vidutiniškai pervežama 16,6 mln. tonų krovinių.

Kartais šia linija vežami ir keleiviai; šias paslaugas valdo SNIM dukterinė įmonė, „Société d’Assainissement, de Travaux, de Transport et de Maintenance“.[7] Prie krovininių traukinių kartais prikabinami keleiviniai vagonai, tačiau dažniausiai keleiviai tiesiog laisvai važiuoja rūdų gabenimo vagonuose. Tarp keleivių būna vietiniai gyventojai, prekybininkai, traukinys populiarus ir tarp turistų. Sąlygos šiems keleiviams yra labai nepalankios – dieną temperatūra viršija +40 °C, naktimis artėja prie nulio, pasitaiko, kad keleiviai žūsta iškritę iš vagono.

2014 m. Šveicarijos-JK kasybos įmonė „Glencore“ už 1 milijardą dolerių įsigijo teisę 18 metų naudotis SNIM geležinkelių ir uostų infrastruktūra, ketindama prijungti prie jos geležinkelio atšakas į naujas Askafo ir Gelb al Aūdžo geležies kasyklas. Šiuo susitarimu buvo siekiama sutaupyti, vengiant atskirų bėgių ir įrenginių tiesimo. „Glencore“ pasitraukė iš projekto vos po metų, kai geležies rūdos kaina sumažėjo beveik 40 proc.[8][9]

2019 m. pradžioje geležinkeliu po dešimties metų pertraukos atnaujintas turizmas; anksčiau dalis trasos ėjo per draudžiamą Vakarų Sacharos pasienio zoną. Viena iš turistinio maršruto stotelių – geležies rūdos kasykla. Turistiniu maršrutu paprastai važiuoja lokomotyvas, vežantis du keleivinius vagonus.[10]

Lokomotyvai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Numeris Gamintojas Serija Kiekis Galia Gamybos metai Nuotrauka
BB01-12 Brissonneau et Lotz BB05 im Lokfriedhof F´derik im Februar 2025
BB201–208 EMD GPL-15T 08 1100 kW[11]
BB209–216 EMD GPL-15T 08 1100 kW
CC01–11 Alstom 11 1961–1962
CC12–21 Alstom 10 1965 CC 20 im Lokfriedhof F´derik im Februar 2025
CC101–106 EMD SDL40-2 06 2240 kW[12] 1981 CC 102, 106 und 104 mit Erzzug bei der Kreuzung mit dem Le Train du desert im Bahnhof km 420 im Februar 2025
CC107–110 EMD SDL40-2 04 2240 kW 1988
CC111–116 EMD SDL40-2 06 2240 kW 1993
CC117–121 EMD SDL40-2 05 2240 kW 1997
CC122–127 EMD SD70ACS 06 2240 kW 2011

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Mauritania, a Nation of Moorish Nomads, Suddenly Finds Herself in 20th Century“. The New York Times. 1964-01-20. „last June, the 20th century elbowed its way into this Biblical picture“
  2. ↑ Pazzanita, Anthony G. (2008). Historical Dictionary of Mauritania (anglų). Scarecrow Press. pp. 424–25. ISBN 9780810862654. Nuoroda tikrinta 2020-01-25.
  3. ↑ Pazzanita, Anthony G. (2008). Historical Dictionary of Mauritania (anglų). Scarecrow Press. pp. 424–25. ISBN 9780810862654. Nuoroda tikrinta 2020-01-25.
  4. ↑ Pazzanita, Anthony G. (2008). Historical Dictionary of Mauritania (anglų). Scarecrow Press. pp. 424–25. ISBN 9780810862654. Nuoroda tikrinta 2020-01-25.
  5. ↑ Pazzanita, Anthony G. (2008). Historical Dictionary of Mauritania (anglų). Scarecrow Press. pp. 424–25. ISBN 9780810862654. Nuoroda tikrinta 2020-01-25.
  6. ↑ „The ore train“. Société Nationale Industrielle et Minière. Suarchyvuotas originalas 2008-09-19. Nuoroda tikrinta 2008-12-17.
  7. ↑ „Présentation“. www.attm.mr. 2012-02-28. Nuoroda tikrinta 2023-11-07.
  8. ↑ Ker, Peter (2015-03-11). „Glencore abandons Mauritania iron ore project after $US1bn investment“. The Sydney Morning Herald (anglų). Nuoroda tikrinta 2018-12-20.
  9. ↑ „Iron Ore Price Outlook“. FocusEconomics. 2016-02-13. Nuoroda tikrinta 2019-08-26.
  10. ↑ „Desert train of Mauritania running again after 10 years“. www.euronews.com. 2019-01-18. Nuoroda tikrinta 2019-01-18.
  11. ↑ The Diesel Shop
  12. ↑ The Diesel Shop
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Mauritanijos_geležinkelis&oldid=7546099"