Mattia Preti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Matija Pretis (it. Mattia Preti, 1613 m. vasario 25 – 1699 m. sausio 3 d.) – XVII a. italų baroko tapytojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matija Pretis gimė 1613 m. vasario 25 d. Tavernos miestelyje Kalabrijoje. Apie 1630 m. jis persikėlė į Romą, kur gyveno pas vyresnį brolį, tapytoją Gregorijų, kuris galbūt buvo pirmuoju jo mokytoju. Abu jie mokėsi Šv. Luko akademijoje. M. Pretis buvo paveiktas Karavadžo tapybos, šio stiliaus jo paveikslai susilaukė sėkmės Romoje. Jis patyrė tuo metu Romoje dirbusių Domenikino ir Pjetro da Kortonos įtakas. Besimokydamas M. Pretis keliavo po Šiaurės Italiją, apsilankė Venecijoje, kur jam įtakos padarė P. Veronezės paveikslų dinamiškumas. Po 1640 m. grįžęs į Romą M. Pretis kūrė San Andrea della Valle bažnyčios apsidėje. 1653−1660 m. jis gyveno Neapolyje, kur sukūrė geriausius savo kūrinius ir kartu su Luka Džordanu buvo svarbiausiais miesto dailininkais. 1660 ar 1661 m. M. Pretis persikėlė į Maltą, kur daug dirbo vietos religinėms institucijoms, gaudavo užsakymų iš visos Europos, priėmė Šv. Jono riterių ordino įžadus. M. Pretis mirė 1699 m. sausio 3 d. Maltoje. Jo įtaką patyrė Frančeskas Solimena (1657−1747).

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka