Martinas Reišys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Martynas Reišys (vok. Martin Reischies; (1891 m. rugsėjo 4 d. Kuršlaukiuose (dab. Gargždų miesto dalis) – 1955 m. rugsėjo 12 d. Bad Reichenhale (Aukštutinė Bavarija, VFR)) – Klaipėdos krašto lietuvininkų veikėjas, verslininkas ir bankininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo žinomo lietuvninkų visuomenės veikėjo Martyno Reišio šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais jaunasis Martynas Reišys tarnavo vokiečių kariuomenėje, vėliau ūkininkavo. Pasireiškė lietuvninkų organizacijų veikloje. Kaip Dovilų kaimo ir visuomeninių organizacijų atstovas dalyvavo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje organizuotame Krašto seime ir pasirašė deklaraciją, pritariančią Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos Respublikos.[1]

Buvo vienas iš pirmųjų neskaitlingų Klaipėdos lietuvninkų verslininkų. 1927 m. įkūrė Laivininkystės ir krovos darbų bendrovę „Sandėlis“ ir jai vadovavo. Buvo nupirkti laivai: „Lydys“ (1928 m.), „Nida“ (1936 m.), „Neringa“ (1937 m.) ir „Venta“ (1938 m.).[2] Kartu su Jonu Žiliumiu atgautame Klaipėdos uostamiestyje įsteigė Ūkio kredito banką, tapo jo direktoriumi. Namų ir ūkio savininkų draugijos bei Pirklių ir amatininkų draugijos pirmininkas. Su Erdmonu Simonaičiu 1928 m. redagavo laikraštį „Nachrichten der Wirtschaftspartei“.

kai 1925 m. gegužės 13 d. Klaipėdoje buvo įsteigtas Čekoslovakijos garbės konsulatas, M.Reišys buvo paskirtas garbės konsulu. 1939 m. kovą hitlerinikams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos respublikos, ši įstaiga buvo uždarytas. Martynas Reišys persikėlė gyventi į Kauną. Antrojo pasaulinio karo metais nacistinių valdžios organų buvo suimtas ir 19431944 m. kalintas Klaipėdos kalėjime.

Išleistas iš įkalinimo įstaigos, artėjant frontui, nusprendė trauktis į Vakarus. Ties Dancigu žuvo kartu keliavęs tėvas. Martynas Reišys apsigyveno Vakarų Berlyne, vėliau pervažiavo į kurortinį Bad Reinchall miestelį šalies pietuose. Ten ir mirė, palaidotas miesto Waldfriedhof kapinėse.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mažosios Lietuvos enciklopedija, IV tomas – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2009 ISBN 978-5-420-01658-9

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]