Maroko geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Maroko geografija
Maroko
Žemynas Afrika
Regionas Magrebas
Koordinatės 32°00'Š 5°00'V
Plotas 446 550 (be Vakarų Sacharos) km² (57)
99,94% žemės
0,06% vandens
Pakrantė 1 835 km
Sienos viso: 2 017.9 km
Alžyras 1 559 km
Vakarų Sachara: 443 km
Ispanija (Seuta): 6,3 km
Ispanija (Melilja) 9,6 km
Aukščiausias taškas Tubkalis
4 165 m
Žemiausias taškas Sebkha Tah −55 m
Ilgiausia upė Dra 1 150 km
Didžiausias ežeras -

Marokas – valstybė šiaurės vakarų Afrikoje, ribojasi su Alžyru rytuose, Vakarų Sachara pietuose ir Atlanto vandenynu vakaruose bei Viduržemio jūra šiaurėje. Marokas yra ant Afrikos žemyno tektoninės plokštės šiaurinės dalies. Atlaso kalnai kerta Maroko teritoriją skersai iš pietvakarių į šiaurės rytus. Šie kalnai prieš 40-45 mln. metų susidarė pasislinkus Afrikos tektoninei plokštei į šiaurę. Atlaso kalnai ir Alpės susidarė spaudžiantis žemyninėms tektoninėms plytoms istorinėje Viduržemio jūros vietoje. Pačios seniausios uolienos Afrikoje yra kambro periodo uolienos, esančios Atlaso kalnų viršūnėse. Atlaso kalnų prieškalnėse dažnai vyksta žemės drebėjimai. Pastarasis pats didžiausias įvyko 1960 m. Agadire, per kurį žuvo 12 000 žmonių. Visos Maroko upės prasideda Atlaso ir Rifo kalnuose.

Uolėta Atlanto vandenyno pakrantė ties Es Savira

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marokas yra kalnų šalis. Atlaso kalnai susideda iš trijų kalnagūbrių: Vidurinio Atlaso šiaurėje, Aukštojo Atlaso centre su keletu viršukalnių, aukštesnių kaip 3700 m (tai patys aukščiausi kalnai Afrikoje į šiaurę nuo Kamerūno), ir Antiatlaso pietuose (2360 m), bei šiaurinėje dalyje miškais apaugusios plynaukštės. 1800 m aukštyje prasideda Alpinės pievos. Į vakarus nuo Atlaso yra pakankamai drėgnos Atlanto vandenyno lygumos (Garbo, Abdo ir Suso), šiaurės vakaruose yra plokščiakalnis – Maroko Mesetos, šiaurės rytuose – Maroko-Alžyro Mesetos (1100–1200 m aukščio). Į pietus nuo Antiatlaso – akmeningas plokščiakalnis, kuris į pietryčius ir pietus pereinana į smėlėtą ir akmeningą Sacharos lygumą. Šiaurinėje Maroko pakrantės dalyje 200 km tęsiasi Rifo kalnai (1500 m aukščio), sudarantys barjerą tarp Viduržemio jūros ir centrinių šalies rajonų. Tarp Rifo kalnų ir Vidurinio Atlaso yra Tazos perėja, jungianti šiaurinius Maroko rajonus su Alžyru. Lygi Atlanto vandenyno smėlėta pakrantė tik vietomis uolėta. Rifo kalnų krantai statūs su siaura smėlio juosta.

Maroko geografinis žemėlapis

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiauriniai ir Atlanto pakrantės Maroko rajonai yra Viduržemio jūros klimato zonoje su krituliais žiemą (spalio – balandžio mėn.) ir sausa ir karšta vasara (gegužės – rugsėjo mėn). Vasarą Marokas yra pastovaus anticiklono zonoje, kurio centras yra virš Atlanto vandenyno ir Sacharos, o žiemą šaltos Atlanto oro srovės dažnai pasiekia ir pietinius šalies rajonus. Šiaurinėje šalies dalyje dažnos liūtys. Žiemą 1500 m aukštumas nukloja sniegas, o Atlaso kalnų lygumose sniego storis gali siekti net šešis metrus. Vidutinis metinis kritulių kiekis mažėja iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus. Aukštasis Atlasas stabdo didžiąją kritulių dalį, o Sacharos dykumos dalyje vidutinė metinė kritulių norma nesiekia 200 mm. Būna metų, kai čia kritulių nebūna iš viso. Patys drėgniausi yra Rifo, Vidurinio Atlaso ir Aukštojo Atlaso kalnų rajonai. Kartais čia iškrenta iki 1000 mm kritulių. Atlaso lygumose kritulių kiekis svyruoja apie 533 mm Rabate ir 254 mm Marakeše, bet kasmetiniai kritulių rodikliai gali labai keistis. Oro temperatūra taip pat svyruoja tolstant nuo Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pakrančių klimatas švelnus ir žiemą, čia šalnų nėra, bet centriniuose rajonuose žiema – šaltesnė, o vasara – karštesnė. Vasarą oro temperatūra staiga kyla visoje Maroko teritorijoje, išskyrus Atlanto pakrantę į pietus nuo Kasablankos, kur iš šiaurės į pietus teka šaltoji Kanarų srovė. Ji daro ženklią įtaką šioms vietovėms, kur dieną dažnas rūkas ir vėsus oras. Pats karščiausias oras yra Marakeše – vasaromis čia oro temperatūra pakyla iki 38-40° C dieną, o naktimis nukrenta iki 18-24° C. Kalnuose 1500 m aukštyje vasarą oro temperatūra pasiekia iki 32° C. Iš Sacharos dažnai atslenka ciklonai, kurie persirita Atlaso kalnus ir susitinka su Atlanto anticiklonu. Tada Maroko pakrantėse pučia sausas karštas vėjas, kuris gali pasiekti uragano lygį. Šie vėjai vadinami šergais (Chergui), o Europoje – siroku, ir sukelia kelias dienas besitęsiančius dusinančius karščius. Pietiniuose rajonuose yra dažnos smėlio audros.

Lietuvos baltasis gandras Marakešo centre

Augmenija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maroke yra Alpinės pievos, tankūs miškai, stepės Sacharos pakraščiuose ir oazės dykumoje. Marokui yra būdingas Viduržemio jūros Makvis – tankiai suaugę dygliuoti visžaliai krūmai ir medžių sąžalynai, akmeninių (Quercus ilex) ir kamštinių ąžuolų (Quercus suber) giraitės, augančios kalnuose iki 700 m virš jūros lygio, o aukščiau – mišrūs miškai. Kalnuose ir lygumose yra daug alepinių pušų ir kadagio miškų. Rifo kalnų viduryje, Vidurio Atlaso šiaurėje ir Aukštojo Atlaso rytuose auga Atlaso kedras (Cedrus atlantica), vertinamas dėl savo aromatingos ir labai ilgaamžės medienos. Pietvakarių Maroke endeminiu augalu yra arganas, dar vadinamas geležiniu medžiu, iš kurio vaisių spaudžiamas augalinis aliejus. Šiaurės rytų stepės padengtos ašuotene (Stipa tenacissima) (angl. Esparto arba angl. esparto grass), iš kurios gaminamas aukštos kokybės popierius. Sausiems centriniams ir pietiniams rajonams būdinga krūminė kietalapė augalija, žolynai (liucerna, kietis, kupranugarinė žolė ir kt.). Maroke daug augalų, įvežtų iš kitų Viduržemio jūros klimato regionų: tai eukaliptai ir įvairūs kaktusai.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelio gyvūnų, gyvenusių šiaurės Afrikoje Romos imperijos laikais, iki šių dienų neliko, tai: krokodilai, begemotai, žirafos, buivolai, drambliai, antilopės, ir liūtai. Maroko pusdykumėse veisiasi kiškiai, Sacharinės gazelės, einiai, hienos ir šokliai. Pietiniuose rajonuose sutinkama Raguotoji angis, Afrikinė kobra (Aspidelaps lubricus lubricus), smiltpelės. Vidurinio Atlaso kalnų plynaukštėse yra šernų, lapių, lūšių, šakalų ir beuodegių makakų, o Aukštajame Atlase, – berberinių avinų. Arkliai į Maroką įvežti apie 1600 m. pr. m. e., o vienkupris kupranugaris čia atsirado VII a. kraštą užkariavus arabams. Marokas yra sezoninių paukščių migravimo kelyje tarp Europos ir Afrikos. Čia dažnai galima matyti gandrus ir jų lizdus. Dirbamos žemės rajonuose dažnos pelėdos, gegutės, žalvarniai ir šarkos, o pelkėtose vietose – garniai. Kalnuose dažnai sutinkami grifai, ereliai, vanagai, suopiai, pelėsakaliai ir startsakaliai. Atlanto vandenyno pakrančių vandenyse daug vertingų rūšių žuvų (sardinių, tunų, sidabrinių menkių ir kt.).

Saugomos teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvunams ir augalams saugoti Maroke yra įkurta keturiolika nacionalinių parkų. Didžiausi yra Tubkalio nacionalinis parkas, esantis sunkiai prieinamame Aukštajame Atlase ir Tazeko nacionalinis parkas – Vidurinio Atlaso šiaurės rytuose.

Sebu vandens saugykla netoli Feso

Vidaus vandenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastoviai tekančių upių Maroke mažai. Iš Atlaso kalnų į Atlanto vandenyną ir Viduržemio jūrą įteka didžiausios upės: Muluja, Sebu, Um ar-Rbija, Tensiftas ir Bu-Regregas. Šios upės vandeningos rudenį ir žiemą, o vasarą visiškai nusenka. Visos likusios upės yra išdžiūstančios ir vadinamos Vadi (angl. Wadi, arab. وادي wādī, pranc. oued). Tokia yra ir ilgiausia Maroko upė Dra, tekanti šalies pietuose. Ant šiaurėje tekančių upių yra pastatytos užtvankos ir HES. Taip sudarė didžiulės vandens saugyklos. Visus metus vandeningų ežerų Maroke nėra. Po žiemos susidarę ežerai yra druskingi ir vasara išdžiūsta.

Faktai ir skaičiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plotas
  • visas: 446 550 km²
  • sausuma: 446 300 km²
  • vandenys: 250 km²
Jūrinės valdos
  • Pakrantės zona: 24 jūrmylės (44 km)
  • Kontinentinis šelfas: 200 jūrmylių (370 km)
  • Išskirtinė ekonominė zona: 200 jūrmylių (370 km)
  • Teritorinė jūra: 12 jūrmylių (29 km)
Kranto linijos ilgis
1 835 km
Sienos
  • bendras ilgis: 2 017,9 km
  • pagal valstybes: Alžyras 1 559 km, Vakarų Sachara 443 km, Ispanija 15,9 km
Ekstremalūs taškai
  • Aukščiausia vieta: Tubkalis (Jebel Toubkal) 4 165 m
  • Žemiausia vieta: Sebkha Tah -55 m
Gamtiniai resursai
Fosforitai, geležis, švinas, kobaltas, manganas, cinkas, akmens anglis, nedideli kiekiai naftos ir dujų, oda, žuvis, druska, hidroenergija
Žemės naudojimas
  • dirbama žemė: 19 %
  • grūdiniai pasėliai: 2 %
  • kita: 79 % (2005 m.)
Drėkinama žemė
14 450 km² (2003 m.)
Gamtiniai pavojai

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]