Marokiečiai

Marokiečiai
Marokiečiai XX a. pr.
Gyventojų skaičius	~43 mln.
Populiacija šalyse	Marokas: 36,7 mln. Prancūzija: 1,3 mln.^[1] Ispanija: 0,9 mln.^[2] Belgija: 0,9 mln.^[3] Italija: 0,48 mln.^[4] Izraelis: 0,47 mln.^[5] Nyderlandai: 0,4 mln.^[6] Vokietija: 0,2 mln.^[7]
Kalba (-os)	arabų, berberų kalbos
Vėliava
Religijos	islamas
Giminingos etninės grupės	kiti arabai (alžyriečiai, sahraviai, tunisiečiai ir kt.), berberai

Vikiteka:	Marokiečiai

Marokiečiai (arab. المغاربة = al-Maġāriba, berb. ⵉⵎⵖⵔⵉⴱⵉⵢⵏ = Imaɣribiyn) – Afrikos tauta, susidariusi Maroko valstybėje. >36 mln. gyvena Maroke, taip pat turi didelę diasporą Europoje (Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje), Artimuosiuose Rytuose (Izraelyje, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose), Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje).^[8] Marokiečių nacija susideda iš Maroko arabų bei senųjų krašto gyventojų berberų. Vartoja arabų kalbą (marokiečių, hasanijų tarmės) bei berberų kalbas (šilhų, Rifo berberų, Vid. Atlaso). Tikintieji – musulmonai sunitai.

Etnogenezė

Marokiečių etnosas ėmė klostytis VII–XII a., kai arabų gentys, atkeliavusios tiek iš Šiaurės, tiek iš Pietų Arabijos ėmė maišytis su čiabuviais berberais. Iš dalies sutapo su Europoje tuo metu vartotu egzonimu – maurai. XI–XVII a. taip pat maišėsi su negridais, atsikėlusiais iš Vakarų Sudano. Nacionalinę konsolidaciją lėmė nuo XVII a. vid. turima centralizuota savivalda. XX a. pr. – vid. ją paskatino kovos prieš ispanų ir prancūzų kolonijinę valdžią.^[9] XX a. vid. Maroko žydai buvo priversti emigruoti ir dabar gyvena diasporoje (Izraelyje, JAV, Prancūzijoje ir kt.).

Etnografija

Tradicinį marokiečių kostiumą sudaro plati dželaba su kapišonu, kaip šiltas viršutinis rūbas dėvimi kaftanai ir burnusai. Tradicinis vyrų galvos dangalas – fesas (tarbušas). Moterys galvą dengia skarele arba dželabos kapišonu, apatinę veido dalį – ažūriniu hidžabu. Tracininė avalynė – sandalai (nailiai), ilgi minkšti bateliai (babušai).^[9]

Svarbiausi verslai – žemdirbystė (javai, rugiai, kukurūzai, techninės kultūros), sodininkystė, daržininkystė. Gausiai auginami citrusiniai augalai ir alyvmedžiai. Yra klajoklių ir pusiau klajoklių genčių, auginančių kupranugarius ir kitus gyvulius. Amatai: puodininkystė, odininkystė, medžio raižyba, kilimų audimas,^[8] kalyba (aukso, sidabro, plieno ir kt.), juvelyrika, baldų gamyba.^[9]

Apie 50 % marokiečių gyvena miestuose, dirba pramonės, prekybos, paslaugų įmonėse. Išlieka paprotys namuose įrengti atskiras vyriškas ir moteriškas dalis. Gausi tautosaka: dainos, poetinės baladės malchun, andalūziška muzika (nuba).^[8] Tradicinės marokietiškos muzikos ansamblį sudaro rebabas, ūdas, fleita (kasba arba nfiras).^[9]