Marian Kaczyński

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Marijanas Kačinskis (lenk. Marian Kaczyński, 1932 m. gruodžio 4 d. Gąsówka Aleksin vietovėje, dab. Palenkės vaivadija, Lenkija2007 m. spalio 17 d. Varšuvoje, Lenkija) – lenkų archeologas, jotvingių materialinio palikimo tyrinėtojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1951 m. baigė Balstogės licėjų ir įstojo į Varšuvos universitetą studijuoti archeologiją. Dar būdamas studentu dalyvavo Ježio Antonovičiaus vadovaujamoje archeologinėje ekspedicijoje, tyrusioje Jeziorkų vietovę, kartu su istoriku ir geografu J. Humnickiu dvi savaites žvalgė jotvingių gyventas vietoves. 1955 m., apgynęs diplominį darbą tema „V-VI a. laidojimai Prūdiškės vietovėje“, baigė universitetą magistro laipsniu. Gavo paskyrimą į Varšuvos archeologijos muziejų, kur netrukus susiformavo grupelė bendraminčių, pasiryžusių tirti baltiškąjį paveldą Lenkijoje. Organizuojamos ekspedicijos į vietoves Prudziszki, Bilwinowo, Wołownie, Podliszewo, Bargłów Dworny. 1962-64 ir 1966 m. M. Kačinskis vykdo didžiulius kasinėjimus Mėtos (lenk. Netta) kapinyne prie Augustavo.

Marian Kaczyński kapas

Savo tyrimų medžiagą spausdino leidiniuose „Wiadomosci Archeologiczne“, „Materialy Starozytne“, „Acta Baltico-Slawica“. Marijanas Kačinskis savo tiriamuose objektuose aptiko lokalinius skirtumus, paskelbė svarbią medžiagą apie vakarų baltų ryšius su Romos imperijos provincijomis. Nuo 1958 m. palaikė artimus mokslinius ryšius su Lietuvos archeologais Adolfu Tautavičiumi, Mykolu Michelbertu, Vytautu Daugudžiu. Vienas iš žinomesnių M. Kačinskio projektų – kilnojamoji paroda „Baltai-slavų šiauriniai kaimynai“, kuri apkeliavo daugelį Europos šalių. Jo rūpesčiu 1986 m. lietuviškame Punsko licejuje buvo surengta paroda „Jotvingiai ir Lietuva senovėje bei ankstyvaisiais viduramžiais“.

Mokslininkas visą gyvenimą dirbo tik vienoje darbovietėje – Varšuvos Valstybiniame archeologijos muziejuje. M. Kačinskio pastangomis ši mokslo tiriamoji įstaiga sustiprėjo: 1976 m. buvo įkurtos Baltų archeologinės dirbtuvės, o 1984 m. – Baltų archeologijos skyrius. Muziejui paliko ir visą savo biblioteką.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]