Margasis asiūklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Equisetum variegatum
Margasis asiūklis (Equisetum variegatum)
Margasis asiūklis (Equisetum variegatum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Asiūklūnai
(Wikispecies-logo.svg Equisetophyta)
Klasė: Asiūklainiai
(Wikispecies-logo.svg Equisetopsida)
Šeima: Asiūkliniai
(Wikispecies-logo.svg Equisetaceae)
Gentis: Asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum)
Rūšis: Margasis asiūklis
(Wikispecies-logo.svg Equisetum variegatum)

Margasis asiūklis (Equisetum variegatum) – asiūklūnų (Equisetophyta) skyriaus daugiametis augalas, kurio sporofitai auga pelkėse, paupių, paežerių smėlynuose, nuimtų velėnų dirvose, žvyro karjeruose. Gana retas, sudaro vejas. Sporifikuoja lieposrugsėjo mėn. [1] Gametofitai trumpaamžiai, plokštelės pavidalo, labai retai aptinkami.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Equisetum variegatum sporofitas

Augalo aukštis siekia apie 30 cm. Stiebas nešakotas arba šakota pamatinė dalis, gulsčio arba kylančio tipo, rėčiau stataus. Centrinio stiebo kanalas sudaro apie ketvirtadalį stiebo skersmens, gali būti užakęs. Tarpubamblių ilgis apie 1-3 cm ilgio. Briaunelės šiurkščios, 4-12 cm ilgio, plotis apytiksliai dukart mažesnis už vagelių plotį. Lapai redukuoti į makštis su danteliais. Makščių kraštai juodi, danteliai dažniausiai būna baltos spalvos arba juodos su ruda žyme. Danteliai yra ovališkos arba lancetiškos (ietiškos) formos. Viršūnė baigiasi akuotu, kuris yra šiurkštus ir dažnai nutrupantis. Varpa (strobilas) yra juoda ir trumpa, kūgiškos formos, jos centrinės ašis - tuščiavidurė.[2]

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stiebo vagelės turi periferinius (valekuliarinius) kanalus. Stiebas turi du bendrus endodermius, kurie gaubia indų kulelius.

Turi karinalinius kanalus su prigludusia karniena, per kuriuos vyksta vandens apykaita.

Turi enciklocitinį žiotelinį aparatą - epidermio ląstelių vientisas žiedas gaubiantis varstomąsias ląsteles.[3]

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir kitų sporinių induočių, gyvenimo ciklą sudaro dviejų kartų (sporofito (2n) ir (gametofito (n)) kaita. Sporangėse susidaro sporangiosporos. Sporanges praveria liepos pabaigoje arba rugpjūtį, jei jos neprasiveria, sporangiosporos išbarstomos pavasarį. Iš sporangiosporų išauga gametofitai. Gametofitai trumpaamžiai, plokštelės pavidalo. Gametofituose formuojasi vyriški ir moteriški lytiniai organai - anteridžiai ir archegonės. Susiliejus gametoms susidaro zigota iš kurios išauga naujas sporofitas, ciklas kartojasi.

Paplitimas[2][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga smėlinguose, žvyringuose, pelkėtuose ir drėgnuose dirvožemiuose. Juos galima rasti paežerėse, paupiuose ir jų rezervatuose, kalkingose žemapelkėse. Gali augti ir jūros pakrantės suneštame smėlyje, tačiau įsigalėjus augalų tarprūšinei konkurencijai, asiūklis dažnai išnyksta

Retas Lietuvos augalas, paplitęs Palangos, Pažaislio, Jurbarko, Sodėnų, Druskinininkų apylinkėse.

Paplitęs Arktyje, Skandinavijoje, Vidurio Europoje, Prieškaukazėje, Vakarų Užkaukazėje, Mongolijoje, Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės Amerikoje.

Panaudojimas[4][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiame augale gausu silicio rūgšties druskų, kurios padeda palaikyti stabilią medžiagų apykaitą.

Termiškai neapdorojus šio augalo, galima mirtinai perdozuoti tiaminazės - fermentas, kuris skaido vitaminą B1.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lekavičius A., 1989: Vadovas augalams pažinti. – Vilnius.
  2. 2,0 2,1 Minkevičius, A. LTSR flora, 1t., Vilnius, 1959
  3. A. Brazys LIETUVOJE AUGANČIŲ ASIŪKLIO (EQUISETUM) GENTIES RŪŠIŲ SANDAROS YPATUMAI LIETUVOS (Edukologijos universitetas, gamtos mokslų fakultetas)
  4. Schofield. J. J. Discovering Wild Plants - Alaska, W. Canada and the Northwest.


Commons-logo.svg

Vikiteka