Marcel Reich-Ranicki

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Marcelis Reichas-Ranickis)
Marselis Reich-Ranickis
vok. Marcel Reich-Ranicki
Marcel Reich-Ranicki 2007 m.
Gimė 1920 m. birželio 2 d.
Vloclavekas, Lenkija
Mirė 2013 m. rugsėjo 18 d. (93 metai)
Frankfurtas prie Maino, Vokietija
Sutuoktinis (-ė) Teofila (m. 2011)
Veikla Literatūros kritikas
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka Marcel Reich-Ranicki

Marselis Reich-Ranickis (vok. Marcel Reich-Ranicki; 1920 m. birželio 2 d. Vloclaveke, Lenkija – 2013 m. rugsėjo 18 d. Frankfurte prie Maino) – vokiečių publicistas ir įtakingiausias[1] vokiškos literatūros kritikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vloclaveke (1920–29)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reich-Ranickis, asimiliavusių Lenkijos žydų trečias vaikas, 1927 m. pradėjo lankyti vokišką[2] mokyklą. Ypatingai gerai skaitantis buvo iš karto priimtas į antrą klasę.[3] Tėvui, mažo statybinių medžiagų fabriko savininkui, subankrutavus, šeima 1929 m. persikėlė į Berlyną pas turtingą dėdę.

Berlyne (1929–38)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1930 m. Marselis lankė Vernerio fon Zymenso ir Fichtės gimnazijas. A. Hitleriui atėjus į valdžią (1933), vis labiau antisemitine tampančioje aplinkoje berniukui buvo uždrausta dalyvauti papildomuose mokyklos renginiuose. Nuo bendraamžių izoliuotas Tomo Mano garbintojas[4] gausiai[5] skaitydavo (V. Šekspyro, G. E. Lesingo, F. Šilerio, H. fon Kleisto dramas, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, O. de Balzako, Stendalio, L. Foichtvangerio, J. Vasermano, H. Hesės romanus bei A. Šniclerio noveles ir kitokius kūrinius),[6][7] lankydavo teatrus, klasikinės muzikos koncertus ir operą.

Germanistiką studijuoti besiekiančio abituriento dėl žydų kilmės Frydricho Vilhelmo universitetas (dabar: Berlyno Humboldtų universitetas) nepriėmė (1938 m.).

Dar tų pačių metų spalio 28 d. įvyko deportacija į Lenkiją.

Varšuvoje (1938–44)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištremtasis apsistojo jau atvykusio brolio bute ir susipažino su savo būsima žmona Teofila Langnas (1920–2011).

Varšuvos gete (nuo 1940 m. lapkričio) Reich-Ranickis buvo vertėjas, rašė koncertų recenzijas ir dirbo istoriko Emanuelio Ringelblumo įsteigtame slaptame archyve. Dėl kalbinių sugebėjimų reikalingas geto likvidavimo pradžios dieną (1942 m. liepos 22. d.)[8] susituokė su Teofila, tam kad ir jos išlikimo galimybes padidinti.

Apie du mėnesius prieš geto sukilimą, papirkus sargybą bei lenkų policiją porai pavyko pabėgti (1943 m. vasario 3. d.)[9] ir pasislėpti priemiestyje pas bedarbį lenkų rinkėją Boleką Gaviną (iki 1944 rugsėjo). Materialiai ir psichologiškai ekstremalioje situacijoje alkstantys turėdavo reguliariai iš naujo įsitikinti globėjo užuojautos. Todėl šeimos vaikams atlikdavo namų darbus ir padėdavo gaminti cigaretes juodajai rinkai. Reich-Ranickis linksmindavo atpasakojant svarbius vokiečių bei Europos literatūros veikalus.

Pokario metu (1944–58)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėkingas išlaisvintojams (1944 m. rugsėjį) Reich-Ranickis įstojo į Lenkijos darbininkų partiją (PPR) ir pradėjo dirbti slaptai komunistinei Lenkijos policijai UB (Urzad Bezpieczenstwa); iš pradžių cenzūros organizatorium, vėliau Lenkijos užsienio žvalgybos (MBP) vadovu Jungtinėje Karalystėje. Konsulinio pareigūno pavaduotojas pasiuntinybėje Londone (nuo 1948 m.) pakeitė pavardę (Ranicki vietoj Reich). Gimė sūnus Andrzej Aleksander (1948 m. gruodį).

Susikūrus Lenkijos jungtinei darbininkų partijai (PZPR), 1948), stalinistinės, antisionistinės kampanijos metu karjera slaptoje tarnyboje baigėsi. Žvalgas turėjo grįžti atgal į Varšuvą (1949), kur buvo atleistas iš visų pareigų (1950). Dėl „ideologinio susvetimėjimo“[10] iš partijos išmestasis buvo įkalintas dvi savaites.[11]

Iš kalėjimo išleistas pradėjo domėtis savo vaikystės aistra – grožine literatūra. Tačiau vokiškų knygų leidyklos lektorius bei laisvas rašytojas (nuo 1951), valstybinio radijo darbuotojas (1955) ir žurnalistas turėdavo kovoti prieš nesuprantamus publikacijos uždraudimus.[12]

Reich-Ranickis nusprendė pabėgti su šeima į Vakarų Vokietiją.

Vokietijoje (nuo 1958)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stažuotės metu (1958 m. liepą) Reich-Ranickis liko Frankfurte prie Maino. Heinrichas Bėlis, su kuriuo buvo susipažinęs Varšuvoje 1956 m.,[13] suteikė financinę paramą.[14] Atvykėlis pradėjo dirbti knygų kritiku „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) laikraštyje (1958 m. rugpjūtį) ir naudoti dvigubą pavardę Reich-Ranicki. Literatūrinės Grupės 47 nariui (1958-67)[15] rašytojai Zigfridas Lencas ir Volfgangas Kiopenas padėjo profesiškai įsitvirtinti leisdami recenzuoti savo knygas.

Hamburge (nuo 1959), savaitraščiui „Die Zeit“ bedirbantis (1960–73) turėdavo rašyti namie ir nebūdavo kviečiamas į redakcijos konferencijas. Draugo, „FAZ“ redaktoriaus Joachimo Festo dėka pats tapo laikraščio literatūros skyriaus vedėju (1973–88); šiose pareigose 1974 m. įsteigė vokiečių lyrikos projektą „Frankfurter Anthologie“, kuriame germanistai, žurnalistai ir poetai iki šiol interpretuoja išspausdintus eilėraščius; su kitais 1977 m. inicijavo Ingeborgos Bachman konkursą – vieną iš svarbiausių vokiškos literatūros renginių (žiuri pirmininkas nuo 1977 iki 1986 m.).[16]

Reich-Ranickio kritikinio darbo intencija – padaryti literatūrą „suvokiama plačiai publikai“.[17] „Kovingi“,[18] dėl „nepakartojamo būdo kalbėti, gestikuliuoti ir grimasuoti“[19] „aukštos pramoginės vertės“[20] pasirodymai savo televizinėse laidose (Das Literarische Quartett, 1988–2001; Reich-Ranicki Solo, 2002) padarė kritiką „įžymesniu už daugelį rašytojų, kurių knygas jis aptaria“.[21]

Autobiografija „Mein Leben“ (1999) parduota Vokietijoje 1,2 milijonų kartų, išversta į 17 kalbų.[22]

Vokiškos literatūros kanonas (Der Kanon. Die deutsche Literatur, 2002–2006) yra paskutinis „literatūros popiežiaus“[23] darbas.

Nuo 2010 m. liepos Marburgo universitetas archyvuoja visus Reich-Ranickio publikuotus laikraščių straipsnius bei įgijo asmeninės bibliotekos paveldėjimo teises.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvai Davidas ir Helene Reich buvo nužudyti Treblinkos naikinimo stovyklos dujų kamerose (1942). Brolis, dantų gydytojas Aleksandras Herbertas Reich – nušautas karo belaisvių ir priverstinio darbo stovykloje Poniatovoje prie Lublino (1943).

Seseriai Gerdai pavyko 1939 m. pabėgti į Londoną, kur 2006 m. mirė sulaukus 99 metų. Sūnus Andrew (g. 1948) yra Edinburgo universiteto matematikos profesorius. Dailininkas Frankas Auerbachas – Reich-Ranickio pusbrolis.

Pedagoginis darbas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sent Luiso Vašingtono universitete, Misūrije, JAV (1968)
  • Middleburio koledže, Vermonte, JAV (1969)
  • Stokholmo ir Upsalos universitetuose (1971–1975)
  • Tiubingeno universitete (nuo 1974)
  • Diuseldorfo Henriko Heines (1990) ir Karlsrūjės (1991) universitetuose
  • Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Kanadoje, Izraelyje
  • ir kitose Europos šalyse

Apdovanojimai ir garbės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūros premijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rikardos Huch premija (1981)
  • Tomo Mano premija (1987)
  • Liudviko Biornės premija (1995)
  • Friedricho Hiolderlyno premija (2000)
  • Frankfurto Getės premija (2002)
  • ir kitos

Garbės daktaras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ordinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bembio premija (1989)
  • Auksinė kamera (2000)
  • Vokietijos televizijos premija (už gyvenimo pasiekimus, bet atsisakė, 2008)
  • ir kitos

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Literarisches Leben in Deutschland. Kommentare und Pamphlete. München, Piper Verlag 1963
  • Deutsche Literatur in West und Ost. Piper, München 1963
  • Wer schreibt provoziert. Pamphlete und Kommentare, dtv, München 1966
  • Literatur der kleinen Schritte. Deutsche Schriftsteller heute. Piper, München 1967
  • Die Ungeliebten. Sieben Emigranten. Günther Neske, Pfullingen 1968
  • In Sachen Böll. Ansichten und Einsichten, Kiepenheuer & Witsch, Köln 1968
  • Lauter Verrisse. Piper München 1970
  • Lauter Lobreden. DVA 1985 ISBN 978-3-421-06282-6
  • Über Ruhestörer. Juden in der deutschen Literatur. Piper, München 1973
  • Nachprüfung. Aufsätze über deutsche Schriftsteller von gestern. Piper, München 1977
  • Entgegnung. Zur deutschen Literatur der siebziger Jahre. DVA, München 1981
  • Thomas Mann und die Seinen. DVA, München 1987. ISBN 3421058644
  • Der doppelte Boden. Ein Gespräch mit Peter von Matt. Ammann, Zürich 1992
  • Die Anwälte der Literatur. DVA, München 1994. ISBN 3423121858
  • Ungeheuer oben. Über Bertolt Brecht. Aufbau-Verlag, Berlin 1996. ISBN 393201748X
  • Der Fall Heine. DVA, München 1997. ISBN 3421051097
  • Mein Leben. DVA, München 1999. ISBN 3423130563
  • Sieben Wegbereiter. Schriftsteller des 20. Jahrhunderts. DVA, München 2002. ISBN 3421055149
  • Goethe noch einmal. Reden und Anmerkungen. DVA, München 2002. ISBN 3421056900
  • Meine Bilder. Porträts und Aufsätze. DVA, München 2003. ISBN 3421056196
  • Lauter schwierige Patienten. Gespräche mit Peter Voß über Schriftsteller des 20. Jahrhunderts. List Verlag, München 2003. ISBN 3548603831
  • Unser Grass. DVA, München 2003. ISBN 3421057966
  • Vom Tag gefordert. Reden in deutschen Angelegenheiten. dtv, München 2001. ISBN 3423131454
  • Wir sitzen alle im gleichen Zug, Insel Verlag, Frankfurt am Main, 2003, ISBN 3-458-19239-5
  • ir kitos

Išleido[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Auch dort erzählt Deutschland. Prosa von „Drüben“, Paul List Verlag, München 1960
  • 16 polnische Erzähler, Rowohlt, Reinbek bei Hamburg 1962
  • Erfundene Wahrheit. Deutsche Geschichten seit 1945, Piper, München 1965
  • Gesichtete Zeit. Deutsche Geschichten 1918–1933, Piper, München 1969
  • Verteidigung der Zukunft. Deutsche Geschichten seit 1960, Piper, München 1972
  • Frankfurter Anthologie. Insel Verlag, Frankfurt 1978–2010 (33 tomai)
  • 1000 Deutsche Gedichte und ihre Interpretationen. Insel, Frankfurt a. M. 1995. (10 tomų)
  • 1400 Deutsche Gedichte und ihre Interpretationen. Chronologisch von Walther von der Vogelweide bis Durs Grünbein. Insel, Frankfurt 2002. (12 tomų);
  • Romane von gestern – heute gelesen. Fischer Taschenbuch Verlag, Frankfurt am Main 1996. (trys tomai; 1900–1918; 1918–1933; 1933–1945)
  • Meine Geschichten. Von Johann Wolfgang von Goethe bis heute. Insel, Frankfurt a. M. 2003, ISBN 3-458-17166-5
  • Der Kanon. Die deutsche Literatur. Romane. 20 Bände und ein Begleitband. Insel, Frankfurt 2002 Schuber, ISBN 3-458-06678-0
  • Der Kanon. Die deutsche Literatur. Erzählungen. 10 Bände und ein Begleitband. Insel, Frankfurt 2003 Schuber, ISBN 3-458-06760-4
  • Der Kanon. Die deutsche Literatur. Dramen. 8 Bände und ein Begleitband. Insel, Frankfurt 2004 Schuber, ISBN 3-458-06780-9
  • Der Kanon. Die deutsche Literatur. Gedichte. 7 Bände und ein Begleitband. Insel, Frankfurt 2005 Schuber, ISBN 3-458-06785-X
  • Der Kanon. Die deutsche Literatur. Essays. 5 Bände und ein Begleitband. Insel, Frankfurt 2006 Schuber, ISBN 3-458-06830-9

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Focus (2008.05.05.): M. Reich-Ranickiui įteikiamas Henrio Nanen apdovanojimas
  2. ↑ Süddeutsche Zeitung (2010.06.02.): M. Reich-Ranickiui 90 metų
  3. ↑ Vera Schwers. Kindheit im Nationalsozialismus aus biografischer Sicht (liet. Vaikystė nacionalsocializmo metu biografiniu požiūriu). LIT leidykla. Miunsteris 2002, 50 psl. ISBN 3-8258-5 144-3
  4. ↑ Vokietijos kultūros ministro B. Naumano kalba garbės daktaro laipsnio įteikimo proga Berlyno Humboldtų universite (2007.02.16.)[neveikianti nuoroda]
  5. ↑ Die Zeit (2010.05.27.): „Nesu laimingas. Niekada nebuvau“, pokalbis su M. Reich-Ranickiu gimimo dienos proga
  6. ↑ Berliner Morgenpost (2009.04.05.): Marselis Reich-Ranickis visada buvo pašalietis[neveikianti nuoroda]
  7. ↑ Der Spiegel (2010.05.22.): „Aš norėjau prasimušti“, pokalbis su literatūros kritiku
  8. ↑ M. Reich-Ranickio biografija
  9. ↑ M. Reich-Ranickio biografija
  10. ↑ Radio Bremen(2010.05.26.): M. Reich-Ranickio biografija Archyvuota kopija 2011-10-14 iš Wayback Machine projekto..
  11. ↑ Der Spiegel(1994.06.20.): „Tai buvo nereikšmingos ataskaitos“, Reich-Ranickis apie savo praeitį žvalgyboje
  12. ↑ Autobiografijos Mein Leben santrauka, 3 psl.[neveikianti nuoroda]
  13. ↑ M. Reich-Ranickio biografija
  14. ↑ Nürnberger Nachrichten (2009.04.09.) Reich-Ranicki. Pabėgęs iš tamsaus tunelio[neveikianti nuoroda]
  15. ↑ Suhrkamp ir Insel leidyklos: Reich-Ranickio biografija
  16. ↑ Frankfurter Allgemeine Zeitung: Reich-Ranickio biografija
  17. ↑ Die Zeit (2010.06.06.): M. Reich-Ranickis apdovanojamas Ludviko Biornės medaliu
  18. ↑ Der Spiegel (2010.05.22.): „Aš norėjau prasimušti“, pokalbis su literatūros kritiku
  19. ↑ Deutschlandradio (2006.10.25.): Gestikuliuojanti, atspausdinta literatūros kritika, Marcelis Reich-Ranickis: „Iš asmeninės perspektyvos. Pokalbiai nuo 1999 iki 2006“
  20. ↑ Apie Reich-Ranickio laidą Das Literarische Quartett
  21. ↑ Hessischer Rundfunk (2010.09.09): Literatūros kritikos pop žvaigždei 90 metų[neveikianti nuoroda]
  22. ↑ Autobiografijos Mein Leben sąntrauka, 5 psl.[neveikianti nuoroda]
  23. ↑ Der Spiegel (2008.10.12): Reich-Ranicki – literatūros popiežius, nuotraukos

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Marcel_Reich-Ranicki&oldid=7165649"