Maninkiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Manden)
Jump to navigation Jump to search
Maninkiai
MalinkeHautSénégal.jpg
Gyventojų skaičius apie 4 mln.
Populiacija šalyse Malis, Gvinėja, Senegalas, Dramblio Kaulo Krantas
Kalba (-os) maninka
Religijos islamas
Giminingos etninės grupės mandinkai, bambarai

Maninkiai (arba malinkiai) – etninė grupė Vakarų Afrikoje (istoriniuose Vakarų Sudano ir Senegambijos regionuose), šiuo metu gyvenanti šiaurės rytų Gvinėjoje, pietvakariniame Malyje, rytų Senegale ir šiauriniame Dramblio Kaulo Krante. Jie priskiriami didesnei mandingų tautų grupei ir yra pati gausiausia mandingų tauta.

Maninkių gyvenamas regionas istoriškai vadinamas Manden (pietvakariniame Malyje ir šiaurės rytų Gvinėjoje) ir yra visų mandingų protėvynė.

Maninkiai kalba giminingomis maninkių kalbomis, kurios sudaro dalį mande kalbų ir priklauso mandingų kalboms.

Terminas mandingai neretai painiojamas su panašiu terminu mandingai (didesnė kalbinė grupė, kuriai priklauso maninkiai), kas neretai sukelia problemų statistikoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Sahelio regionas:
Manden
Manding.jpg
Šalis: šiaurės vakarų Gvinėja, pietvakarių Malis
Tautos: maninkiai
Valstybės: Malio imperija
Vasulu imperija (1725-1896)
Vakaru sahelio regionai.png


Malio imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maninkiai yra senieji Manden regiono gyventojai, kurie nuo VIII a. patyrė kultūrinę įtaką iš Vagadu imperijos šiaurėje. Iki XIII a. jie konsolidavo valdžią, sukurdami savo valstybes.. Visų mandingų atsiradimas siejamas su Malio imperija. Jų etninė grupė konsolidavosi iki XIII a., ir maninkiai sukūrė daug vietinių valstybėlių, susijungusių į bendrą konfederaciją.

XIII a. maninkių protėviai sukūrė Malio imperiją, kuri valdė milžiniškas teritorijas Vakarų Sahelyje ir Senegambijoje. Per Malio imperijos klestėjimą XIII–XVI a. atskiros maninkių grupės išplito didžiuliame areale, asimiliuodami senąsias tautas ir duodami pradžią kitoms mandingų etninėms grupėms.

Maninkių susiformavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malio imperijos likučiai 1625 m.

Tikroji maninkių, kaip atskiros mandingų grupės, konsolidacija vyko jau poimperiniame Malyje, kuomet Malio imperija susitraukė iki dabartinių maninkių gyvenamų teritorijų. Tai politiškai izoliavo vietos mandingus nuo kitų giminingų grupių. Nors jų valstybė buvo kontroliuojama Songajaus, Manden regionas niekada iki galo nebuvo okupuotas: maninkiai išlaikė savo valdžią, nors sostinė buvo perkelta iš Niani į Kangabą. Jų valstybė suskilo į tris dalis: šiaurinę (kontroliuojamą Kangabos), centrinę (Džoma, kontroliuojamą iš Sigiri) ir pietvakarinę (Hamana, kontroliuojamą iš Kurusa). Šių valstybių valdovai titulavosi mansa ir kariavo tarpusavyje.

1645 m. šiaurėje užaugusi Bamana imperija nukariavo šiaurinę dalį, o 1670 m. sudegino Niani. Tai sužlugdė maninkių valstybingumą ir pradėjo „tamsujį laikotarpį“, kuris tęsėsi iki XIX a. 1870–1898 m. didelę dalį maninkių gyvenamo regiono užvaldė Vasulu imperija.

XIX a. pabaigoje maninkių gyvenamas žemes ėmė kontroliuoti Prancūzija, kuri čia suformavo Prancūzijos Vakarų Afriką. Joje buvo suformuoti administraciniai vienetai (Prancūzijos Gvinėja, Prancūzijos Sudanas, Senegalas, Dramblio Kaulo Krantas), kurie, iškovojus nepriklausomybę, padalino etnines maninkių sritis tarp keturių valstybių.

Lingvistinė ir kultūrinė įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Maninka kalbos.

Nepaisant bendros tapatybės ir įvardijimo, maninkiai kalba keliomis artimomis maninkių kalbomis (ar dialektais), pagal ką išskiriamos jų etninės sub-grupės. Tačiau tiksli klasifikacija nėra nusistovėjusi dėl nepakankamų lingvistinių tyrimų ir dėl to, kad nėra aiškių ribų tarp gausių dialektų. Ethnologue išskiriamos maninkių kalbos yra šios:

  • rytų maninka (2,031,800) – gyvena šiaurės rytų Gvinėjoje;
  • kita (centrinė) maninka (600,000) – gyvena pietvakariniame Malyje;
  • vakarų maninka (525,300) – gyvena vakarų Malyje ir rytų Senegale (istoriniame Bambuko regione);
  • sankaran maninka (77,000) – gyvena šiaurės rytų Gvinėjoje, Nigerio aukštupyje prie Siera Leonės sienos,
  • konyanka maninka (167,200) – gyvena pietinėje Gvinėjoje;
  • maninka-mori (450,000) – kalbų (dialektų) grupė, kuria kalbama šiauriniame Dramblio Kaulo Krante.[1]

Maninkams labai artimi yra toliausiai į pietus nutolę manya (pietinėje Gvinėjoje) ir toliausiai į vakarus nutolę džahankiai (vakarų Gvinėjoje).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vakarų Sahelio istoriniai regionai ir imperijos Mali-orn.png
Regionai: Diafanu (Kaarta) | Gana | Baraquri | Manden (Kenedugu, Vasulu) | Segu | Vidinė Nigerio Delta (Masina, Dina) | Songajus
Hegemonijos: Vagadu (VIII–XI a.) > Soso (XII–XIII a.) > Malis (XIII–XIV a.) > Songajus (XV–XVI a.) > Bamana (XVII–XVIII a.) > Tukuleras (XIX a.)