Mandžiūrijos imperatoriškoji armija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mandžiūrijos imperatoriškoji armija manevruose
Mandžiūrijos imperatoriškosios armijos generolai

Mandžiūrijos imperatoriškoji armija – oficialiosios Japonijos dominuojamos Mandžuko imperijos karinės pajėgos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Mukdeno incidento Japonijos imperatoriškajai armijai okupavus Mandžiūriją į nelaisvę pateko apie 60 tūkst. iš 160 tūkst. Zhang Xueliang'o Šiaurės rytų armijos karių, perbėgusių su savo generolais į japonų pusę. Tarp jų buvo ir generolai Xi Qia, Chang Hai-peng bei Zhang Jinghui.

1932 m. kovo mėn. sukūrus Mandžuko valstybę, iš savanorių, surinktų tarp belaisvių, buvo sudaryti pirmieji Mandžiūrijos imperatoriškosios armijos daliniai. Iš pradžių jie buvo apginkluoti iš Šiaurės rytų armijos perimtais ir trofėjiniais ginklais. Daugelis šių kareivių buvo nepatyrę rekrūtai, priklausomi nuo opiumo asmenys arba samdiniai, kurie kovojo už tą pusę, kurį siūlė didesnį atlygį. Dėl šios priežasties Mandžiūrijos armijos moralė ir lojalumas buvo labai abejotinas. Ši armija buvo sukurta daugiausia dėl to, kad Japonija galėtų parodyti Tautų Sąjungai esą Mandžukas yra suvereni ir savarankiška valstybė, o ne Japonijos marionetė.

1932 m. rugpjūčio mėn. 2000 karių Wukimiho garnizonas dezertyravo ir perėjo į antijaponišką partizanų armiją. Tuo pačiu metu maištą sukėlė 7-asis kavalerijos dalinys. Pasak japonų karininko pagrindinis ginklų šaltinis antijaponiškoms ir antimandžiūriškoms pajėgoms tuo metu buvo pati Imperatoriškoji Mandžiūrijos armija ir buvo daug atvejų, kai kaunantis su partizanais didžioji dalis mandžiūrų dalinių pereidavo į priešo pusę.[1] Vienas žymesnių dezertyravimo atvejų buvo generolo ir buvusio Madžuko karo ministro Ma Zhanshan pasitraukimas 1932 m. balndžio mėn. su keliais tūkstančiais karių ir daugeliu pabūklų.

Pradžioje Mandžiūrijos imperatoriškoji armija buvo suskirstyta į septynias provincijų armijas[2] (po vieną kiekvienoje provincijoje), kuriose 1933 m. iš viso nominaliai buvo 111 044 kariai.[3] Nepriklausoma kavalerijos brigada buvo sukurta kaip sostinės Hsinkingo garnizonas, o 1933 m. vasario mėn. iš mandžiūrų kilmės karių buvo sudaryta Mandžuko imperatoriškoji sargyba, įėjusi į sostinės garnizoną ir saugojusi imperatorių Puyi ir svarbiausius vyriausybės pareigūnus.

1934 m. po reorganizacijos [4] buvo sudarytos penkios regioninės armijos ir keletas savarankiškų dalinių. Regioninėms armijoms priskirtos sritys buvo padalintos į dvi tris zonas, kuriose pagal japonišką pavyzdį buvo viena arba dvi mišrios brigados. Po šios reformos nominalus armijos karių skaičius tapo 72 329. Be to, buvo išleisti nurodymai, kad Mandžiūrijos imperatoriškoje armijoje leidžiama tarnauti tik tiems karininkams, kurie yra baigę Mandžuko vyriausybės patvirtintas mokymosi įstaigas. Tuo bandyta apsivalyti nuo nepatikimų buvusios Šiaurės rytų armijos likučių, sugriežtinti armijai keliamus reikalavimus. Tuo pačiu bandyta imtis pirmųjų žingsnių naikinant įsigalėjusią karinių vadeivų valdžią, kai provincijų armijoms vadovavę generolai laikė savo provincijas asmeniniais feodais, skirtais pasipelnymui. Šiuo tikslu 1938 m. Mukdene ir Hsinkinge buvo atidarytos karinės mokyklos.

Po Japonijos ir TSRS pasienio susidūrimų reguliariosios Mandžuko armijos dalys kovojo daugiausia tik pačioje Mandžiūrijoje su sukilėliais ir partizanais.

Vėlesniais metais Mandžiūrijos imperatoriškosios armijos karių skaičius nuolat augo ir pagal sovietų slaptųjų tarnybų duomenis nuo 1944 m. pasiekė 200 tūkst.[5]

Uniformos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžioje Mandžiūrijos imperatoriškosios armijos karinės uniformos niekuo nesiskyrė nuo antijaponiškųjų pajėgų ar banditų ir dėl to kildavo tam tikrų problemų. Dėl to 1934 m. padėtis buvo ištaisyta patvirtinant naujas uniformas, stiliumi panašias į Japonijos imperatoriškosios armijos uniformas.

Ginkluotė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių Mandžiūrijos imperatoriškoji armija perėmė Gomindano ginklų arsenalus, o tai kėlė dideles problemas dėl šių ginklų priežiūros ir papildomo pasirūpinimo. Pvz., 1932 m. kariuomenėje buvo 26 tipų šautuvų ir 20 tipų pistoletų. Prioritetu tapo ginkluotės unifikavimas, standartiniu šautuvu padarant 38 tipo šautuvą, taip pat į standartinę ginkluotę įtraukiant 3 tipo sunkiuosius kulkosvaidžius ir 11 tipo lengvuosius kulkosvaidžius. Artilerijos daliniai turėjo būti apginkluoti 38 tipo lauko pabūklais ir 14 tipo 75 mm kalnų pabūklais.

1935 m. iš Japonijos buvo importuota 50 tūkst. 38 tipo kavalerijos šautuvų, o kulkosvaidžiai pakeisti per vėlesnius 2-3 metus. Ramiojo vandenyno karo pradžioje Mandžiūrijos imperatoriškosios armijos ginkluotė buvo praktiškai identiška su Japonijos armijos ginkluote. Eiliniai naudojo mauzerio tipo pistoletus, o karininkai brauningus arba koltus.

Fengtiene buvo įkurtas karinis arsenalas, kuriame buvo gaminami šautuvai, kulkosvaidžiai ir artilerijos pabūklai. Amunicija ir lengvieji ginklai buvo užsakomi iš privačių Mandžuko gamyklų.

Nepaisant sėkmingo sovietų šarvuočių panaudojimo Chalchin Golo mūšyje ir kituose pasienio susirėmimuose, Japonijos ir Mandžiūrijos pajėgos mažai dėmesio skyrė tankams ir kitai šarvuotajai technikai. Mandžiūrijos imperatoriškoji armija turėjo keletą Isuzu gamybos šarvuočių, perdirbtų Dowa kompanijos Mandžiūrijoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Philip Jowett: Rays of the Rising Sun, Volume 1: Japan’s Asian Allies 1931-41, China and Manchukuo. Helion and Company Ltd., 2005, ISBN 1-874622-21-3.
  2. Jowett, Rays of The Rising Sun. P. 8-9.
  3. Manchukuo Forces: Orbat Archyvuota kopija 2014-08-07 iš Wayback Machine projekto.
  4. Jowett, Phillip S. , Rays of The Rising Sun, P. 10-12.
  5. Jowett, Rays of The Rising Sun, P. 36