Mahiras Gamzajevas

Mahiras Gamzajevas Mahir Canmirzə oğlu Həmzəyev

Gimė	1958 m. kovo 8 d. (66 metai) Kuba, Azerbaidžanas
Pilietybė	Lietuvos Respublikos

Veikla	Literatūrinių ir kultūrinių ryšių tyrinėtojas, publicistas, vertėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas
Pareigos	Pirmasis Azerbaidžano Respublikos įgaliotasis atstovas Lietuvoje (1992-1995)

Išsilavinimas	Kubos raj. Digah vidurinė mokykla (1974)
Alma mater	Baku universitetas (1983) Vilniaus universitetas (1989)
Doktorant. vadovas	prof. Vytautas Kubilius

Kūrinių kalba: azerų, lietuvių, rusų

Mahiras Gamzajevas (azer. Mahir Həmzəyev, turk. Mahir Hemzeyev, rus. Махир Гамзаев, g. 1958 m. kovo 8 d. Kuboje, Azerbaidžane) – Lietuvos ir Azerbaidžano visuomenės bei kultūros veikėjas, literatūrinių ir kultūrinių ryšių tyrinėtojas, publicistas, vertėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1979 m. gyvena ir dirba Vilniuje. 1983 m. baigė Baku universiteto Azerbaidžaniečių filologijos fakultetą. Diplominio darbo tema – „Azerbaidžaniečių ir lietuvių literatūriniai bei kultūriniai ryšiai”. Baku universiteto Mokslo tarybos ir Valstybinės egzaminų komisijos sprendimu šis darbas išspausdintas Baku universiteto mokslo leidinyje. Rekomendavus Lietuvos rašytojų sąjungai, priimtas į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto aspirantūrą (1984–1989). Darbo tema: „Lietuvių ir azerbaidžaniečių literatūriniai bei kultūriniai ryšiai XIX–XX a.“ Darbo vadovas – prof. Vytautas Kubilius.

Organizacinė ir kultūrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985 m. išrinktas Lietuvos TSR knygos bičiulių draugijos Vilniaus miesto organizacijos atsakinguoju sekretoriumi. Nuo 1994 m. yra Vilniaus knygos draugijos pirmininkas. Organizavo literatūrinius renginius – susitikimus su lietuvių ir užsienio rašytojais, knygų aptarimus, literatūros vertėjų vakarus, literatūrines viktorinas, mini ir retų knygų parodas, skaitomiausios metų knygos, vaikų ir jaunimo literatūros rašinių konkursus, vaikų knygų šventes, jaunimo išvykas į literatūrines vietas, lietuviškų knygų siuntimą išeivijai. 1985–1991 m. kartu su Lietuvos ekslibrisininkų klubu rengė tarptautines ekslibrisų bienales ir konferencijas. 1985–1991 m. VU kiemeliuose rengė Vilniaus knygos šventes. 1991 m. Daukanto aikštėje kartu su režisieriumi Vidu Aleksandravičiumi organizavo miesto šventę „Vilnius knygose ir metraščiuose”.

1986–1989 m. Vilniuje rengė knygos bičiulių susitikimus su žymiais Rusijos rašytojais, kino ir teatro aktoriais, režisieriais bei kitais kultūros veikėjais Arkadijumi Vaineriu, Andrejumi Voznesenskiu, Aleksejumi Batalovu, Andrejumi Mironovu, Aleksandru Širvindtu, Anatolijumi Papanovu, Spartaku Mišulinu, Georgijumi Mengletu, Olga Aroseva, Nikolajumi Karačencovu ir kitais.

1988–1991 m., kai tautos šviesuolių pasirodymas valstybinėje žiniasklaidoje buvo apribotas, rengė Vilniuje viešųjų renginių ciklą: „Tautinio atgimimo etapai ir literatūros uždaviniai”, „Spausdintas žodis ir visuomenės humanizavimo problemos“, „Visuomeniniai ir politiniai Lietuvos valstybingumo aspektai”, „Filosofiniai ir socialiniai teisinės valstybės demokratizavimo aspektai”, „Tautinio mentaliteto problemos lietuvių literatūroje”, „Moraliniai ir dvasiniai teisinės valstybės kūrimo aspektai”. Šiuose renginiuose dalyvavo Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Landsbergis, Sigitas Geda, Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas, Vytautas Petkevičius, Ričardas Gavelis, Vladas Dautartas, Jurga Ivanauskaitė, Egidijus Bičkauskas, Gedvydas Vainauskas, Vitas Tomkus, Česlovas Juršėnas, Vytautas Kvietkauskas, Algimantas Čekuolis, Rimvydas Valatka, Laimonas Noreika, Tomas Vaisieta, Ramūnas Abukevičius, Vladas Bagdonas, Vytautas Kernagis, Česlovas Stonys ir kiti.

Nuo 1986 m. vykdo tarptautinį projektą „Vilnius – Baku: kultūrų dialogas“. 2002–2013 m. Lietuvoje ir Azerbaidžane organizavo literatūrinius ir kultūrinius renginius, knygų parodas, tarptautines konferencijas, Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo jubiliejinių sukakčių minėjimus.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Azerbaidžano rašytojų sąjungos narys. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys. Visuotinės Lietuvių enciklopedijos redakcinės kolegijos narys. Rašo literatūrologijos temomis: lietuvių ir azerbaidžaniečių literatūriniai, kultūriniai, istoriniai ryšiai, literatūrų tipologinės paralelės, literatūros ir vertimų sąveikos, Lietuvos išeivija Azerbaidžane XIX–XX a., Lietuvos ir Azerbaidžano 1918–1922 m. tarpvalstybiniai santykiai, LDK totorių, karaimų, lenkų palikuonių ryšiai su Azerbaidžanu, azerų kilmės kovotojų dalyvavimas 1944–1953 m. Lietuvos ginkluotame antisovietiniame pogrindyje.

Tyrinėjo, rinko ir paskelbė ligi tol nežinomą archyvinę medžiagą, atrado istorinius dokumentus ir kitus faktus apie 1918–1922 m. Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinius santykius. Dauguma šių faktų ir dokumentų 1992 m. ir 1993 m. pateikti LR Užsienio reikalų ministerijai.

Svarbiausią vietą literatūrologinėse ir kultūrologinėse M. Gamzajevo publikacijose užima Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo ir veiklos Baku laikotarpis (1909–1920 m.). 1992–2018 m. paskelbtuose jo darbuose nagrinėjama iki šiol nežinota V. Krėvės visuomeninė–politinė veikla Azerbaidžane ir Baku eserų partijos komitete, tyrinėjamas jo konsulinis darbas, apžvelgiami organizaciniai ryšiai su Kaukazo Lietuvių Taryba, kitomis čia veikusiomis lietuvių visuomeninėmis organizacijomis, Rusijos armijoje Kaukaze tarnavusių lietuvių karininkų ir lietuvių – Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių grįžimo į Tėvynę organizavimas. Šia tematika Lietuvos ir Azerbaidžano žiniasklaidoje bei literatūriniuose leidiniuose išspausdino per 30 tiriamųjų literatūrologinių ir kultūrologinių darbų. Į azerų kalbą išvertė ir 2010 m. bei 2015 m. Baku išleido V. Krėvės knygą Azəristan ölkəsi („Rytų pasakos“) bei rašytojo politinę publicistiką.

Literatūros ir publicistikos vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išvertė į azerų kalbą lietuvių liaudies pasakas („Eglė žalčių karalienė“ ir kt.), Vinco Krėvės, Jono Biliūno, Alfonso Maldonio, Sigito Gedos, Algirdo Pociaus, Alfonso Bukonto, Danieliaus Mušinsko, Antano Stanevičiaus, Arvydo Valionio ir Halinos Kobeckaitės literatūrinius kūrinius.

Taip pat išvertė Valdo Adamkaus, Vytauto Landsbergio, Andriaus Kubiliaus, Gedimino Kirkilo, Halinos Kobeckaitės, Antano Buračo, Antano Tylos, Vidmanto Valiušaičio, Kęstučio Oginsko, Donato Valančiausko, Egidijaus Vareikio, Lauryno Kasčiūno, Imanto Meliano, Vitalijaus Karakorskio, Arvydo Baniulio, Ritos Miliūtės, Ričardo Lapaičio, Tomo Srėbaliaus, Lino Česnulevičiaus, Pauliaus Vaitiekūno, Rasos Karmazaitės, Ryto Staselio ir kitų lietuvių autorių publicistinius bei politologinius darbus ir oficialius tekstus.

Kartu su lietuvių rašytojais ir publicistais – Alfonsu Bukontu, Linu Broga, Halina Kobeckaite, Antanu Stanevičiumi, Aru Lukšu, Gediminu Radvilu, Imantu Melianu, Edita Ratkuviene išvertė į lietuvių kalbą azerų liaudies pasakas, azerų autorius – Nizami, Abdulos Šaigo, Bachtijaro Vahabzadė, Giulhuseino Huseinoglu, Elčino Huseinbeili, Rešado Medžido, Eldaro Nasibli, Mamedo Namazo, Ramizo Mehdijevo, Vahido Gazi, Pervin literatūrinius, mokslinius ir publicistinius kūrinius.

Kaip literatūros vertėjas 2003–2005 m. dalyvavo UNESCO Lietuvos nacionalinės komisijos projektuose "Kaukazas – civilizacijų dialogas“ ir „Pasakų tiltai“.

Visuomeninė ir politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. prasidėjus Lietuvos Atgimimui įsijungė į šį judėjimą, rėmė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, subūrė Lietuvoje gyvenančius tautiečius ir įkūrė Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją, kuriai vadovauja iki šiol. Vienas iš Lietuvos tarpnacionalinės koordinacinės asociacijos, veikusios 1988–1992 m., steigėjų ir jos veiklos dalyvis. 1988–1991 m. organizavo tautiečių dalyvavimą Baltijos kelyje ir referendume dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Dalyvavo ginant Lietuvos Nepriklausomybę 1991 m. sausio įvykių, 1991 m. rugpjūčio pučo metu.

Po 1990 m. sausio įvykių Baku kartu su Azeru Kasumzadė Vilniuje išleido knygą Агрессия („Agresija“), kurioje pateikė šių tragiškų įvykių kroniką. Taip pat aktyviai prisidėjo, informuojant įvairių pasaulio šalių visuomenę apie dramatiškus 1991 m. įvykius Lietuvoje. Už 1990 m. sausio įvykių Baku ir 1991 m. sausio įvykių Vilniuje tikrovės atskleidimą Azerbaidžano TSR saugumo komiteto buvo apkaltintas separatizmu ir nacionalizmu bei paskelbta jo paieška.

1990–1992 m. išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio Seimą. 1991 m. liepos mėn. Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos sprendimu deleguotas į Azerbaidžano Liaudies fronto I suvažiavimą, įvykusį Baku, atstovauti Lietuvos politinei, kultūrinei visuomenei ir pareikšti paramą Azerbaidžano demokratinio judėjimo partijoms bei organizacijoms.

Kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku ir Lietuvos Sąjūdžio aktyvistais 1991 m. sausio 19 d. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje surengė minėjimą, kurio metu buvo aukotos bendros katalikų ir musulmonų mišios, skirtos žuvusiųjų 1990 m. sausio 20 d. Baku ir 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje atminimui.

Vienas iš Lietuvos Tautinių bendrijų tarybos (TBT) steigėjų (1991 m. sausio mėn.), šios Tarybos 1991–2012 ir 2015-2019 m. kadencijų narys, o 2009–2012 m. – jos pirmininkas. 2009 m. vasario mėn. buvo deleguotas į LRV darbo grupę Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LRV ir Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro atliekamoms funkcijoms, tolesnės veiklos tęstinumui nagrinėti ir vietai valstybės valdymo sistemoje nustatyti. 2009–2012 m. Tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisijos prie LR Ministro Pirmininko narys.

I, II, III ir IV Pasaulio azerbaidžaniečių suvažiavimų, įvykusių 2001, 2006, 2011 ir 2016 m. Baku, delegatas iš Lietuvos. Yra išrinktas į Pasaulio azerbaidžaniečių koordinacinę tarybą, veikiančią Azerbaidžano sostinėje. Yra Baltijos azerų kongreso vicepirmininkas (Ryga, 2006 m.), išrinktas Europos azerų kongreso viceprezidentu (Berlynas, 2007 m.) ir Pasaulio azerų bei turkų išeivių organizacijų vadovų I Forumo koordinacinės tarybos nariu (Baku, 2007 m.). Lietuvos-Turkijos draugijos steigimo iniciatorius (1991 m.), vienas iš Asociacijos „Lietuva-Ičkerija“ steigimo iniciatorių ir jos Tarybos narys (2000 m.).

2007 m. dalyvavo rinkimuose į Vilniaus rajono savivaldybės tarybą, 2008 m. ir 2016 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

Įgaliotojo atstovo veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. spalio 6 d. Azerbaidžano Respublikos Parlamento sprendimu paskirtas Azerbaidžano Įgaliotuoju atstovu Lietuvoje. Skiriamuosius raštus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui įteikė 1992 m. spalio 20 d. Šias pareigas ėjo iki Lietuvos ir Azerbaidžano diplomatinių santykių užmezgimo 1995 m. lapkričio 20 d. Viena iš M. Gamzajevo kaip įgaliotojo atstovo veiklos krypčių buvo Azerbaidžano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimas.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą 1992–2018 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Azerbaidžano Respublikos Prezidento garbės bei padėkos raštais.

2004 m. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės apdovanotas Garbės sidabro ženklu „Už nuopelnus”.
2006 m. Azerbaidžano Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Valstybės medaliu „Tereggi”.
2006 m. LR Prezidento dekretu apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu.
2009 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos vardo tūkstantmečio medaliu „Lietuva 1009–2009“
2011 m. Azerbaidžano Respublikos Prezidento dekretu suteiktas „Azerbaidžano nusipelniusio žurnalisto“ garbės vardas.
2021 m. LR Prezidento dekretu apdovanotas Ordino “Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2008 m. T. XIII. 199–200 p. ISBN 978-5-420-01641-1 (13 tomas).
Kas yra kas Lietuvoje. Auksinis tūkstantmečio leidimas. Kaunas, 2009 m. 573–574 p. ISBN 978-9986-709-63-3
Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2011 m. T. XX. 744–745 p. ISBN 978-5-420-01704-3 (20 tomas).
Dünya Azərbaycanlıları (Azərbaycan Diasporu Ensiklopedik Məlumat toplusu). I cild. Bakı, „Azərbaycan“ nəşriyyatı, 2006, səh. 320.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]