Mažorelio sodas

Mažorelio sodas (pranc. Jardin Majorelle, arab. حديقة ماجوريل) – botanikos sodas Marakeše, Maroke.

Sodą 1924 m. pradėjo kurti prancūzų dailininkas Žakas Mažorelis, kai Marokas buvo Prancūzijos protektoratu. 1931 m. formuojamame Žako sode, architektas Paulius Sinoiras (pranc. Paul Sinoir) dailininkui pastatė dirbtuves, ^[1] kurios 1937 m. buvo išdažytos ryškia mėlyna spalva. Toks Žako dekoravimo stilius gavo savą pavadinimą „Bleu Majorelle“. 1947 m. Mažorelio sodas atidarytas visuomenės lankymui. Nuo 1980 m. sodas priklausė Iv Sen Loranui ir Pjerui Berže (pranc. Pierre Bergé).

Sodo teritorijoje yra Marakešo islamo meno muziejus (pranc. Musée d'art islamique de Marrakech), kur eksponuojama asmeninė Sen Lorano šiaurės Afrikos tekstilės kolekcija, keramikos dirbiniai ir Mažorelio paveikslai.

Pagrindinė idėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geriausias Mažorelio paveikslas buvo nutapytas ne dažais, o gėlėmis, medžiais, upeliais ir fontanais viduryje Maroko, Marakeše. Nuostabus sodas pusiau arabiškas, pusiau prancūziškas, kuriame surinktas viena geriausių augalų kolekcijų pasaulyje ir dabar yra viena iš daugelio Maroko įžymybių. Sode Mažorelis surinko augalus iš penkių kontinentų: Azijos bambukus, Afrikietiškas palmės, Meksikos kaktusus, augalus iš Indijos, Kanarų salų, Mesopotamijos, Viduržemio jūros ir Kalifornijos. Mažorelis kurdamas sodą naudojo 5 kategorijų augalus: kaktusus, bambukus, palmes, vandens augalus ir gėles, kurios susodintos induose.