Mažėjančio naudingumo taisyklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pavyzdys, kaip mažėja naudingumas su kiekvienu suvartotu produktu. Po 7 produkto kiekvieno tolesnio produkto naudingumas yra net neigiamas.

Mažėjančio naudingumo taisyklė – ekonomikos taisyklė, kuri sako: kiekvieno sunaudoto produkto nauda yra mažesnė už prieš tai sunaudoto produkto atneštą naudą. Didindamas vartojimą, vartotojas didina naudą, bet kiekvienas tolesnis produktas atneša vis mažesnę santykinę naudą.

Šita taisyklė dar žinoma kaip pirmoji Goseno taisyklė.


 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Pavyzdys[taisyti | redaguoti kodą]

Nusialinęs ir labai ištroškęs vartotojas po kelių valandų paieškų suranda parduotuvę, kurioje gali nusipirkti buteli šalto, gaivinančio vandens. Jis taip ištroškęs, kad kai pardavėjas pasako, jog vandens butelis kainuoja 20 Lt., jis negalvojęs tiek ir sumoka.

Jis iš dalies numalšino savo troškulį, bet dar norėtų išgerti vandens. Jo troškulis ne toks didelis, todėl jis ilgiau svarsto, ar mokėti 20 Lt. už antrą butelį vandens. Nusprendžia, kad jis maloniai išgers dar vieną butelį vandens tik tuo atveju, jei butelis kainuos ne daugiau, kaip 5 Lt. Jis vis dar ištroškęs, bet tvirtina, kad 20 Lt. per brangu ir eis į kitą parduotuvę. Pardavėjas sutinka parduoti antrą butelį už 5 Lt. Vartotojas jau visai numalšino troškulį, bet vis dar išgertų. Tada jis pasako pardavėjui, kad mokės už dar vieną vandens butelį ne daugiau, kaip 1 Lt.

Pardavėjas tvirtai paprašė 2 Lt., todėl vartotojas nuėjo galutinai nenumalšinęs troškulio. Kaina, kurią vartotojas buvo nusprendęs sumokėti už trečią butelį, buvo mažesnė už tą, kurios paprašė pardavėjas, todėl vartotojas trečio butelio nepirko.

Maksimali kvota, kurią šiame pavyzdyje vartotojas galėjo sumokėti už vandenį, atitinka galutinį vartojimą ir išreikšta pinigais. Tai yra dydis, kurį skirs vartotojas už dar vieną vienetą. Kuo daugiau patenkinami poreikiai, tuo vartotojas mažiau mokės už tolesnį gėrybės vienetą. Tai reiškia, kad augant vartojimui, tolesniam produkto vienetui suteikiama vis mažesnė vertė.

Iš tikro gyvenime vartotojas neturėtų mokėti skirtingų kainų už tokius pačius vandens butelius. Kaina būtų vienoda visiems tokiems patiems vandens buteliams – pvz.: 2 Lt., nepriklausomai nuo to, kiek būtų perkama. Aukščiau pateiktas pavyzdys pavaizduoja, kaip vartotojas subjektyviai įkainoja tolesnę gėrybę, o ne kiek turėtų sumokėti.

Vartotojas tol pirks prekes, kol gėrybės kainuos tiek, kiek jis yra nusprendęs mokėti. Jeigu vartotojas už pirmą butelį vandens gali sumokėti 20 Lt, o kainuos tik 2 Lt, tai jam vartojimo naudos viršijimas sudarys 18 Lt. Už antrą butelį vandens gaus 3 Lt. daugiau naudos, nei sumokėta. Trečias vandens butelis jam duotų tik 1 Lt. naudos, o už jį irgi turės mokėti 2 Lt. Vartotojui jis atneštų 1 Lt. naudos mažiau, negu sumokėtų, todėl jis nepirks trečio butelio vandens, nes pasiliks pinigus kitų gėrybių pirkimui, kurios atneš jam daugiau arba tiek pat naudos, kiek už jas sumokėtų.