Mūšos tyrelio pažintinis takas

Mūšos tyrelio pažintinis takas
Atokvėpio vieta prie Tėvo Stanislovo koplytėlės
Tipas	pažintinis takas
Geografinė padėtis	56°13′11″š. pl. 23°15′46″r. ilg. / 56.21981°š. pl. 23.26277°r. ilg. / 56.21981; 23.26277
Statusas	atviras lankymui
Įkurtas	2015 m.
Valdytojas	Žagarės regioninis parkas
Darbo laikas	neribojamas
Pėsčiųjų takai	I etapas: 3,6 km, II etapas: 7,5 km žiedinis maršrutas
Adresas	Mūšos tyrelis, Joniškio raj.

Mūšos tyrelio pažintinis takas – pažintinis takas, įrengtas Joniškio rajone, 15 km į pietus nuo Žagarės, siekiant apsaugoti nuo išnykimo unikalias Mūšos tyrelio telmologinio draustinio gamtines vertybes. Nutiesus pažintinį taką lankytojai nukreipiami atitinkama linkme, o bet kur vaikščioti yra draudžiama.

Pažintinis takas atidarytas 2015 m. kovo 13 d. Jis iš karto pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje lentų takas.^[1] Jo ilgis – 3,6 km.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūšos tyrelio pelkinis kompleksas palyginti vėlai pripažintas kaip vertinga ir saugotina teritorija. Sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo numatyta durpių gavybai. Vis dėlto vėliau suvokta, kad reikia išsaugoti bent dalį unikalaus pelkinio komplekso.

Pirmajame tako įrengimo darbų etape (iki 2015 m. kovo mėn.) nutiestas 3,6 km lentų takas ir atkarpa įprasto miško tako. Antrajame etape planuojama baigti įrengti visą apie 7,5 km ilgio pažintinį taką,^[2] supantį Miknaičių ežerą iš abiejų pusių, todėl lankytojams nebeteks grįžti tuo pačiu taku.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šį išskirtinį Šiaurės Lietuvos gamtinį kompleksą sudaro aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynai ir šlapi miškai. Jo pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės. Mūša ilgainiui virsta antrąja pagal dydį Latvijos upe – Lielupe. Juodupis už kelių kilometrų įteka į Švėtę. Rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Arčiausiai esanti didesnė gyvenvietė – Juodeikiai (Gaižaičių sen.).

Norint aplankyti Mūšos tyrelį, nuo Juodeikių kryžkelės, prie kurios stovi Vytauto paminklas, keliu 1610 Dargiai–Jankūnai–Martyniškiai sukama į pietryčius link Dargių. Už 3,5 km privažiuojamas lauko keliukas, sukantis į dešinę su prie jo stovinčiu informaciniu stendu apie Mūšos tyrelio pelkę. Šiuo keliuku tarp dirbamų laukų už 0,6 km privažiuojama poilsiavietė su pavėsine ir informacinė rodyklė į pažintinį taką.

Iš poilsiavietės, esančios pelkės prieigose, galima lentų taku keliauti link įrengtų 11 stotelių, kuriose pastatytuose stenduose supažindinama su draustiniu ir čia esančiomis vertybėmis. Pirmiausiai pasiekiamas apžvalgos bokštas, skirtas pelkės bioįvairovės stebėjimui. Toliau takas vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone natūralaus Miknaičių ežero. Ežeras lenkiamas jo vakarine pakrante, toliau takas nuveda link Tėvo Stanislovo statytos koplytėlės. Nuo jos lentiniu ir sutvirtinto grunto takais galima nukeliauti iki vieno iš Žagarės regioninio parko gamtos paveldo objektų – Tyrelio akmens bei 1945–1946 m. buvusios partizanų stovyklavietės. Nuo jos takas grįžta atgal.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pažintinis takas įrengtas praktiškai nenaudojant mechanizmų. Taką tiesti taip pat nebuvo labai paprasta. Iš pradžių ėjosi greitai, tačiau vėliau medžiagas su karučiu teko vežti po kilometrą ir toliau. Jokia technika šių vietovių pasiekti negalėjo ir negali. Apžvalgos bokštas yra plikomis rankomis pastatytas tiesiai ant klampios pelkės. Pamatus vyrai kasė rankomis – leido šulinio rentinius ir rausėsi gilyn. Teko iškasti apie 2,4 m, kol pasiekė pusiau tvirtą pagrindą. Tako plotis – vienas metras. Jis tyčia padarytas toks, kad negalėtų pravažiuoti keturračiai. Pakylėtą tako lentų dangą laiko masyvūs gulėkšniai.

Pasak taką tiesusios įmonės „Joniškio hidrostatyba“ atstovo, takui panadoti 2404 ąžuolo rąstai, 22,5 tūkstančio pušų lentelių, įsriegti beveik penki tūkstančiai varžtų, įkalta 90150 vinių.^[3]

Flora ir fauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpinio tipo plynėse ir plynraisčiuose kasmet gausu paprastųjų spanguolių (Vaccinium oxycoccos). Spanguoliavimas šioje pelkėje turi senas tradicijas, į ją šių uogų rinkti atvyksta ne tik aplinkinių kaimų, bet ir gretimų rajonų gyventojai.

Aukštapelkės didžiąją dalį sudaro gailiniai pušynai. Pietinėje aukštapelkės dalyje plyti tarpinio tipo pelkių plotai, kuriuose sutinkami reti nendrių sąžalynai. Sparčiai mažėjantys aukštapelkės plynės plotai yra rytinėje draustinio pusėje. Čia tarp kelių dešimčių nedidelių ežerokšnių yra paplitę baltasaidrynai.

Pažliugusiose plynės properšose yra susiformavę saugomos augalų bendrijos kimininio baltasaidryno fragmentai. Apypelkio miškuose vyrauja šlapi ir klampūs juodalksnynai. Saugomos augalų rūšys: baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica) ir siauralapė gegūnė (Dactylorhiza traunsteineri) aptinkamos tarpinio tipo pelkėse. Pelkę juosiančių griovių šlaituose auga raktažolės pelenėlės (Primula farinosa), paprastoji tuklė (Pinguicula vulgaris), raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata).

Pelkėje gyvena dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria), tikučiai (Tringa glareola), pilkosios gervės (Grus grus), tetervinai (Tetrao tetrik), apsistoja migruojantys baltakakčių (Anser albifrons) ir želmeninių žąsų (Anser žabalis) būriai. Nuo 2006 m. draustinyje stebima lūšis (Lynx lynx), sutinkamas vilkas (Canis lupus), baltasis kiškis (Lepus timinus).

Aptinkamos saugomos vabzdžių rūšys: pelkinis satyras (Oeneis jutta), baltamargė šaškytė (Euphydrias maturna), žalvarinis puošniažygis (Carabus nitens). Pelkinis satyras – reta, saugoma rūšis. Tai toliausiai į vakarus nutolęs šio reto drugio, įtraukto į Lietuvos raudonąją knygą poledynmečio relikto, paplitimo taškas Lietuvoje. Draustinyje gyvena 4 roplių rūšys. Raistuose gausiai sutinkama paprastųjų angių (Vipera berus), gyvavedžių driežų (Lacerta vivipara).