Mėlynoji atsilikėlė (žvaigždė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
NGC 6397 su daug gerai spalva išsiskiriančių (baltai mėlynų) mėlynųjų atsilikėlių[1]
Mėlynosios atsilikėlės spiečiaus Hertzsprung–Russell diagramoje.

Mėlynoji atsilikėlė (angl. blue straggler) – kamuolinio ar padrikojo žvaigždžių spiečiaus žvaigždė, kuri yra ryškesnė ir „mėlynesnė“ nei šio spiečiaus pagrindinės sekos posūkio taškas. Jos yra daug šviesesnės ir karštesnės nei turėtų būti pagal savo amžių. Sekdamos įprastiniu žvaigždės gyvenimo ciklų, šios žvaigždės seniai turėtų būti atšalę ir tapę raudonosiomis milžinėmis, panašiai kaip greta stebimos jų kaimynės. Vietoje to, „atsilikėlės“ atrodo lyg jaunos žvaigždės, maždaug perpus jaunesnės nei iš tiesų yra. Žvaigždės taip pavadintos dėl stebėtinai atrodančio „vėlavimo“ savo senėjime.[2]

Atsiradimo priežastis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tokios žvaigždės atsiranda susiduriant ar arti prasilenkiant dviem paprastoms žvaigždėms. Atsilikėlė yra arba iš dviejų susidariusi viena žvaigždė, arba toji, į kurią prasilenkiant nutekėjo nemažai kitos žvaigždės masės. Dėl tos pačios priežasties mėlynosios atsilikėlės vidutiniškai yra masyvesnės nei kitos spiečiaus žvaigždės. Tankiausiuose spiečiuose maždaug viena iš 100 žvaigždžių anksčiau ar vėliau arti prasilenkia su kita. Tų prasilenkimų greitis paprastai gana nedidelis (ketvirtis Saulės kosminio greičio). Gali būti, jog susidūrimo keliu atsiradę atsilikėlės turi du nesusijungusius žvaigždžių branduolius, apsuptus bendro dujų kokono.[2]

Alternatyvios hipotezės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsilikėlės negali būti tiesiog daug jaunesnės už kitas spiečiaus žvaigždes, nes sename spiečiuje nebėra pakankamai dujų ir dulkių naujoms žvaigždėms susiformuoti. Panaši į mėlynąją atsilikėlę žvaigždė taip pat susidarytų gerai sumaišant paprastos žvaigždės sluoksnius, ir taip į branduolį patenkant daugiau kuro iš išorinių sluoksnių. Šitaip gali įvykti dviem žvaigždėms prasilenkiant labai arti, dėl potvyninių jėgų, net jei medžiaga tarp žvaigždžių ir nenuteka.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Too Close for Comfort“. Hubble Site. NASA. August 7, 2003. Suarchyvuotas originalas 2006-11-11. Nuoroda tikrinta 2010-01-21. 
  2. 2,0 2,1 2,2 John Noble Wilford (1991-08-27). „Cannibal Stars Find a Fountain of Youth“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2010-01-18.