Mārcis Sārums
| Mārcis Sārums | |
|---|---|
| Gimė | 1799 m. spalio 2 d. Priekulių valsčius, Vidžemės gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1859 m. liepos 31 d. (59 metai) Priekulių valsčius, Vidžemės gubernija, Rusijos imperija |
| Sutuoktinis (-ė) | Anna Sāruma |
| Veikla | statybos rangovas |
Marcis Sarumas (latv. Mārcis Sārums, Sārumu Mārcis, vok. Mahrz Sahrum, arba Marcis Puodinis (latv. Mārcis Podiņš), parapijos bažnyčios knygos įraše dėl mirties nurodytas kaip Sarmė (Sahrme),[1] 1799 m. spalio 2 [rugsėjo 20] d. – 1859 m. liepos 31 [19] d.) – lyvių kilmės[2] dailidžių meistras, vienas didžiausių Vidžemės gubernijos statybos rangovų. Jam tiesiogiai vadovaujant 1835–1859 m. pastatyta arba perstatyta daug Vidžemės bažnyčių ir dvarų. Garsiausas Sarumo darbas – Cėsių Šv. Jono bažnyčios bokštas, už kurio modelį 1853 m. Juodagalvių namų surengtoje parodoje jis gavo mažąjį sidabro medalį.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1799 m. dabartiniame Priekulių valsčiuje (Freudenberg), Puodinių sodyboje staliaus šeimoje. Mokėsi Cėsių parapinėje mokykloje, o vadovaujamas tėvo išmoko dailidės ir staliaus amato.
Nuo 1834 m. dirbo savarankiškai, apsimokydavo pagalbininkus – stalius, dailides, medžio drožėjus, skulptorius, mūrininkus, dažytojus, stiklius, auksuotojus, skardininkus. Kadangi buvo garsus amatininkas, turintis išlavintą grožio pojūtį, jis sėkmingai varžėsi su vokiečių rangovais. Gavęs evangelikų liuteronų bažnyčios Vidžemės konsistorijos užsakymą M. Sarumas atnaujino ar perstatė septynias mūrines bažnyčias arba jų dalis: Drustų bažnyčią (vadovavo dailidžių darbams, 1835–1837), Dzėrbenės bažnyčią (pastatė savarankiškai, 1840–1844), Vecpiebalgos bažnyčią (atliko medžio darbus, 1845), Cėsių Šv. Jono bažnyčią (vidaus darbai, bokšto perstatymas, 1853), Rūjienos bažnyčią (perstatė,1854), Smiltenės bažnyčią (perstatė, 1857–1859) ir Trikatos bažnyčią (naujai pastatė bokštą, 1859). Jam vadovaujant pastatyta arba perstatyta taip pat ir 13 dvarų: Jumurdos dvaro rūmai, Siguldos dvaro Geltonoji sodyba, arba Vasaros rūmai, Karulos dvaras (Estija) ir kitų dvarų pastatai.[2]
Lygia greta nuo 1844 m. jis dirbo Priekulių valsčiaus teismo pirmininku.
Mirė 1859 m., labai iškilmingai išlydėtas į paskutinę kelionę, palaidotas Cėsių Slėnio kapinėse. Jo paliktas kapitalas įvertintas maždaug 12 000 sidabrinių rublių. M. Sarumo pradėtus statybos darbus baigė jo žentas Janis Kampė ir kiti latvių statytojai.[3]
Pavardė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Latviams suteikiant pavardes po 1822 m. gavo pavardę Puodinis (latv. Podiņš). Pavarde Sarumas ėmė vadintis susituokęs su Sarumų sodybos šeimininke Ana,[4] kurios ūkis buvo netoli senojo Sarumų piliakalnio.[5][6]
Tautybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip prisimena A. Hagenmeisteris, kartą jis Sarumą pagyręs kaip uoliausią latvį, o šis į tai atsakęs: „Pone, aš esu ne latvis, o paskutinis Cėsių apylinkės lyvis.“[7] Paulas Kundzinis apybraižoje „Latvių statyba“ pažymi,[8] kad Sarumas buvo sulatvėjęs lyvis iš Priekulių ir Cėsių. Savo ruožtu Enciklopediniame žodyne Marcis Sarumas paminėtas kaip latvių statybininkas ir amatininkas,[9] o enciklopediniame leidinyje „Menas ir architektūra biografijose“ jis vadinamas pirmuoju žinomu latvių tautybės statybos rangovu.[10][2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [1], 11-as kadras, 94-as įrašas
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „Mārcis Podiņš-Sārums“. Livones.net. 2023-09-01 [2017-12-27]. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
- ↑ Latviešu konversācijas vārdnīca. XIX t. Ryga : Ansio Gulbio leidykla. 37 700 skiltis.
- ↑ Latviešu konversācijas vārdnīca. XIX t. Ryga: Ansio Gulbio leidykla. 37 698 skiltis.
- ↑ Pilis un muižas[neveikianti nuoroda]
- ↑ „Iepazīsti Cēsu novadu“ p. 47
- ↑ A. Hagemeister. Mahrz Sahrum, der Letzte Live der Umgegend Wenden, Inland, 1859. – nr. 41: „Herr! ich bin keine Lette, sondern der letzte Live in der Umgegend Wenden’s“
- ↑ Apybraiža „Latviešu celtniecība", rinkinys „Latvieši", II dalis, Ryga, 1932
- ↑ Enciklopēdiskā vārdnīca, II dalis, Ryga, 1991
- ↑ „Māksla un arhitektūra biogrāfijās", III dalis, Ryga, 2000.