Pereiti prie turinio

Lvovo senamiestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

49°50′30″ š. pl. 24°01′55″ r. ilg. / 49.84167°š. pl. 24.03194°r. ilg. / 49.84167; 24.03194

Lvovo istorinis centras
Pasaulio paveldo sąrašas
Reginys iš rotušės bokšto
Tipas Kultūrinis
Kriterijus ii, v
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 865
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1998  (22-oji sesija)
Pavojuje nuo 2023
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Lvovo senamiestis – senamiestis (ukr. старе місто) Lvove, Ukrainoje. Tai centrinė, istorinė miesto dalis, garsėjanti kultūros ir istorijos paminklais, savo architektūros stilių įvairove – gotikos, renesanso, baroko, kurie būdingi tradicinei Vokietijos, Italijos ir Rytų Europos architektūrai. Pagrindinis senamiesčio akcentas – Turgaus aikštė (Площа Ринок).[1]

Šiuolaikinė Senamiesčio dominantė yra pėsčiųjų viduramžių kvartalas, susiformavęs tarp Laisvės ir Pidvalnajos prospektų, aplink Turgaus aikštę. Buvusių miesto sienų vietoje įrengtas savotiškas skverų, aikščių ir alėjų žiedas. Nuo centro į kraštus driekiasi radialinės gatvės, iš kurių pagrindinės yra: Lyčiakivskos, Ivano Franko, Zelenos, Koperniko, Gorodotskos, Bohdano Chmelnickio ir Čiornovolos prospektai.

Istorinė Turgaus aikštės teritorija (dar vadinama „Seredmistija“) daugiausia yra pėsčiųjų ir tramvajų zona su automobilių stovėjimo aikštelėmis. Čia yra miesto rotušė, nemažai garsių religinių pastatų, tarp kurių – dabartinių ar buvusių katalikų bažnyčių ir vienuolynų. Į rytus nuo Sredmistijos stovi Lvovo srities administracijos ir regioninės tarybos pastatas. Parduotuvės, prekybos centrai daugiausiai susistelkę Laisvės - Ševčenkos prospektų ašyje. Šiaurėje ir pietuose yra atitinkamai Dobrobuto ir Haličo turgūs. Toliau prasideda miesto pastatų kvartalų tinklas, daugiausia iš XIX a., kuriuose yra gyvenamieji būstai, biurai ir parduotuvės. Tarp jų harmoningai dera Potockių rūmai, Lvovo universitetas, Centrinis paštas, Stefanyko biblioteka ir kiti žymūs pastatai. Toliau prasideda kalvos, pastatų kvartalai ribojasi su Citadelės, Franko parko, Aukštutinės pilies ir Strijaus parko zonomis.

UNESCO apsauga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 m. Lvovo istorinis centras buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, kaip atitinkantis UNESCO reikšmingumo kriterijus miesto plėtros ir architektūros požiūriu, visada traukęs skirtingas etnines grupes, kūrusias išskirtinį architektūrinį kraštovaizdį. Istorinio centro ansamblio teritoriją sudaro 120 ha Kijevo Rusios ir viduramžių laikotarpio Lvovo miesto dalis, taip pat ant Šv. Jurgio kalno esančios Šv. Jurgio bažnyčios teritorija. Istorinio centro ansamblio buferinė zona apibrėžta istorinės teritorijos ribomis ir apima apie 3000 ha.[2]

Už Lvovo istorinio centro paminklų apsaugą atsakingos dvi ministerijos – Regioninės statybos ministerija ir Kultūros ministerija. Nepaisant ypatingo statuso, kultūros paminklus dažnai rekonstruoja jų savininkai, asmenys, įmonės ir bažnyčios, todėl keičiama jų pirminė išvaizda ar interjeras. Kultūros paveldo teritorijoje taip pat atsiranda naujų pastatų, kurie sukuria disonansą su istorine aplinka. Dėl UNESCO statuso pažeidimų kyla grėsmė, kad Lvovo istorinis centras gali būti išbrauktas iš Pasaulio paveldo sąrašų.[3][4] Pagal naująjį Lvovo generalinį planą, transporto priemonių patekimas į istorinę miesto dalį, ypač į Seredmistiją, apribotas.

Rusijos invazijos į Ukrainą metu 2023 m. liepos 6 d. per oro antpuolį buvo apgriauti pastatai Lvovo istorinio centro buferinėje zonoje.[5]

Žymesni pastatai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštutinė Lvovo pilis datuojama XIV a. Lvovo rotušė pastatyta XIX a. pirmoje pusėje vietoje buvusios. Katalikų bažnyčios, vienuolijos:[1]

  • Šv. Jono Krikštytojo katedra (XIII a., XIX a. perstatyta)
  • Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia (XIV a.)
  • Armėnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (XIV a.)
  • Vyskupų rūmų ir kitų pastatų kompleksas (XIV a. vidurys–XVII a.)
  • Švč. Mergelės Marijos katedra (1360–1481 m., interjere išlikę XVI–XVII a. altoriai, barokinė puošyba)
  • rokokinė Šv. Jurgio bažnyčia (1770 m., architektas B. Meretynas)
  • renesansinės Boimų (1615 m., architektas A. Bemeris) ir Kampianų (1629 m.) šeimų koplyčios
  • unitų Šv. Jurgio katedra
  • jėzuitų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia (1630 m., architektas G. Briano) su kolegijos pastatu (1723 m.)
  • dominikonų bažnyčia (XVIII a.) su XVI–XVII a. vienuolyno kompleksu
  • bazilijonų vienuolynas (XVI–XVIII a.) su Šv. Anupro cerkve (XVI a.)

Stačiatikių cerkvės:[1]

  • Šv. Mikolajaus (XIII a.), Šv. Paraskevės (XiIII a.; XVII a. viduryje perstatyta)
  • Dievo Motinos Užmigimo (Ėmimo į dangų, 1629 m., architektas P. Domicini) su Korniakto varpine (1578 m.)

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 3 Lvovo architektūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
  2. ↑ „L'viv – the Ensemble of the Historic Centre“. World Heritage Site. UNESCO. 1998-12-05. Nuoroda tikrinta 2006-10-30.
  3. ↑ „Десятилетний юбилей 752-летнего Львова“. Suarchyvuotas originalas 2023-07-27. Nuoroda tikrinta 2009-02-01.
  4. ↑ Хроніки пластикового міста Archyvuota kopija 2007-10-15 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ Ася Зольникова (2023-07-08). „Россия атаковала центр Львова — зону интересов ЮНЕСКО“. Meduza. Suarchyvuotas originalas 2023-07-09.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lvovo_senamiestis&oldid=7898003"