Luperkalijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Piemenų dievo Pano su ožiu statulėlė Neapolio archeolgijos muziejuje

Luperkalijos (lot. Lupercalia) – senovės romėnų šventė, kasmet vykdavusi vasario 14 d., pagerbiant vaisingumo dievą Lupercus. Kadangi ši data įprasmina piemenų šventę, tai jos šventimo tradicijų prigijimas Romoje neatsiejamas nuo Romulo ir Remo, piemenų karalių, Romos įkūrėjų, vardų. Luperkalijos minimos graikų istoriko Plutarcho, romėnų poeto Ovidijaus raštuose.

Legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Evanderis iš Arkadijos

Šventė vykdavusi Palatino kalvos papėdėje. Pagal legendą, čia, Luperkalo oloje, vilkė Lupa (Lupa Capitolina) priglaudė ir maitino upės dievo Tiberino išgelbėtus dvynius kūdikius, sumestus į upę žūti. Šventės pavadinimas taip pat siejamas su vilkės-maitintojos vardu.

Kasmet Luperko žyniai, kilę iš patricijų jaunuolių, rinkdavosi šioje oloje, kur prie specialaus altoriaus aukojo dievui Luperkui jaunus ožius ir šunis. Šie gyvūnai, kaip turintys stiprų seksualinį instinktą, labiausiai tiko aukoti vaisingumo dievui. Po ritualinės gausios puotos su vynu jaunuoliai supjaustydavo paaukotų ožių kailius į gabalus, jais pusiau prisidengdami apsinuogintus kūnus, taip sekdami dievą Luperką, kuris vaizduojamas pusnuogiu, prisidengusiu ožio kailiu. Po to jie pasiėmę kailio atraižas šaukdami bėgiojo po miestą, mušdami jomis kiekvieną sutiktą. Moterys ypač noriai leidosi šiai procedūrai atkišdamos rankas, nes manyta, kad tai joms duos vaisingumo, palengvins gimdymą. Tai buvo apsivalymo ritualas, nuo jo kilęs ir šventės mėnesio Februarius pavadinimas, nes senovės etruskų ir romėnų apsivalymo dievo vardas buvo Februus.

Luperkalijos ir krikščionybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės Romoje Luperkalijų šventimas laikytas paveldėtu iš graikų piemenų ir jų bandų dievo Pano kulto, garsėjusio seksualinėmis galiomis. Luperkalijos Pano garbei pas romėnus prigijo Evanderio (gr. Euandros) iš Arkadijos dėka, kai jis apsistojo būsimos Romos vietoje ir aborigenus mokė rašto, muzikos, žemės ūkio darbų. 496 m. Romos popiežius Gelasijus I šią šventę pakeitė į Šv. Valentino dieną.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]