Lotoso sūtra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Japoniškas „Lotoso sūtros“ rankraštis

„Lotoso sūtra“ (skr. सद्धर्मपुण्डरीक सूत्र = Saddharma-puṇḍarīka sūtra, „Tikrosios dharmos baltojo lotoso sūtra“, kin. 妙法蓮華經, pinyin: Miàofǎ Liánhuá, jap. 妙法蓮華経 = Myōhō Renge Kyō, tibet. དམ་ཆོས་པད་མ་དཀར་པོའི་མདོ  = dam chos padma dkar po'i mdo) – vienas svarbiausių mahajanos budizmo tekstų. Juo paremti tientai (Kinijoje), tendai ir Ničireno (Japonijoje) mokyklų mokymai. Rytų Azijoje „Lotoso sūtra“ paprastai laikoma galutiniu Budos mokymu, kuriame sutelkta visa budizmo esmė.

Pagal tradiciją Lotoso sūtrą sudaro mokymai, kuriuos Sidharta Gautama gyvenimo pabaigoje pasakė ant Gridhrakūtos kalno netoli Radžagrihos (dabar Biharas). Tekstas, pateiktas trumpais aforizmais (sūtromis), susideda iš 27 skyrių, parašytų eilėmis ir proza. Panašu, kad tekstas yra nevienodo senumo – seniausios dalys sukurtos apie I a. pr. m. e., vėlyviausios – III a. m. e.[1] Galutinė redakcija atlikta II a. pabaigoje, manoma, Gandharoje. 286 m. Dharmarakšasa „Lotoso sūtrą“ išvertė iš sanskrito į kinų kalbą. Vis dėl to, kanoniniu „Lotoso sūtros“ tekstu Tolimųjų Rytų šalyse laikomas 406 m. paskelbtas Kumaradžyvos vertimas į kinų kalbą. XIX a. parengti vertimai į anglų ir kitas didžiąsias Europos kalbas, tačiau vieni vertėjai rėmėsi nepalietiškais rankraščiais sanskritu, kiti – kinišku Kumaradžyvos vertimu, todėl vertimai šiek tiek skiriasi.

„Lotoso sūtroje“ sakoma, kad visos gyvos būtybės gali (ir turėtų) tapti budomis ir kad įmanoma suvokti tiesą apie budos prigimtį (budystę). Tiesa suvokiama klausantis „Lotoso sūtros“ ir ją skelbiant. Kol ne visi įstengia suvokti šią tiesą, reikia mokymų, kaip pasiekti arhato, pratjekabudos, bodhisatvos būsenas.[2] Tekste gausu parabolių, dialogų, pranašysčių, nupasakojami žymiausių bodhisatvų (ypač Avalokitešvaros) istorija. Išlikę keli šimtai sūtros komentarų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kajiyama, Yuichi (2000), „The Saddharmapundarika and Sunyata Thought“, Journal of Oriental Studies, 10: 72–96
  2. Kazimieras Seibutis. „Lotoso sūtra“. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]