Lorenzo de' Medici
| Lorenzo de' Medici | |
|---|---|
| |
| Lorencas de Medičis. Bronzino portretas | |
| Medičiai | |
| |
| Visas vardas | Lorenzo di Piero de' Medici |
| Gimė | 1449 m. sausio 1 d. Florencija, Florencijos Respublika |
| Mirė | 1492 m. balandžio 8 d. (43 metai) Karedžio vila, Florencijos Respublika |
| Palaidotas (-a) | Florencijos Šv. Lauryno bazilika |
| Tėvai | Piero di Cosimo de' Medici, Lucrezia Tornabuoni |
| Sutuoktinis (-ė) | Clarice Orsini |
| Vaikai | Lucrezia de' Medici, Piero di Lorenzo de' Medici, Maddalena de' Medici, Giovanni di Lorenzo de Medici, Giuliano de' Medici ir kt. |
| Florencijos gonfalonjeras | |
| Ėjo pareigas | 1449 – 1492 |
| Pirmtakas | Piero di Cosimo de' Medici |
| Įpėdinis | Piero di Lorenzo de' Medici |
| Veikla | politikas, poetas, labdarys |
| Parašas | |
| |
Lorencas di Pieras de Medičis (Lorenzo di Piero de' Medici, lot. Laurentius Medices, 1449 m. sausio 1 d. – 1492 m. balandžio 8 d.), dar žinomas kaip Lorencas Nuostabusis (Lorenzo il Magnifico) – iš žymios Medičių giminės kilęs italų politikas, labdarys, poetas. Tai buvo vienas iškiliausių Medičių giminės atstovų, 1469–1478 m. valdęs Florenciją su broliu Džiulianu, o nuo 1469 iki 1492 m. – vienas. Reneseanso meno mecenatas.[1]
Mirus tėvui Pierui de Medičiui, Lorencas ir Džiulianas tapo faktiniais Florencijos valdovais. Jie tęsė tėvo ir senelio tradiciją, pasinaudodami konstituciniais metodais įgyvendinti savo visavaldystę. De Medičių valdoma Florencijos respublikos santvarka apibūdinama kaip „geraširdis tironas konstitucinėje respublikoje“. 1478 m. popiežius Sikstas IV, norėdamas sunaikinti Medičių giminės įtaką, Florencijoje rėmė Pacių šeimos sąmokslą. Jo metu nužudytas Džiulianas de Medičis, o Lorencas mirties išvengė, bet buvo ekskomunikuotas. Kovodamas su Medičiais popiežius sudarė sąjungą su Neapolio karalyste. Po asmeninio Lorenco de Medičio susitarimo su Neapolio karaliumi Ferdinandu I karas buvo nutrauktas, popiežius neteko sąjungininko ir panaikino de Medičio atskyrimą nuo Bažnyčios.[1][2]
Po šio konflikto Lorencas de Medičis įgavo dar daugiau prestižo. Jis atsisakė pasukti Sforcų keliu ir pasiskelbti kunigaikščiu, tačiau ir likęs paprastu piliečiu jis turėjo didelius turtus ir pavaldinių pagarbą (buvo pramintas „Nuostabiuoju“). Savo vaikus jis išleido už Italijos kilmingųjų, vienas jo vaikų vėliau tapo popiežiumi Leonu X. Kaip ir jo pirmtakai, Lorencas de Medičis taip pat uoliai rėmė meną. Savo vilose jis kaupė senuosius tekstus, studijavo juos kartu su savo bičiuliais – mokytoju Marsilijumi Fičinu, humanistu Piku dela Mirandola, poetu Policianu. Be to, jis rėmė tokius menininkus kaip Džiulianą da Sangalą, Sandrą Botičelį, Andrėją del Verokijų bei pastarojo mokinį Leonardą da Vinčį. Vėliau savo San Marko vilos sode atidarė skultpūros mokyklą, kurioje mokėsi Mikelandželas.[1]
Pats Lorencas de Medičis taip pat rašė poeziją. Sudarė pirmąją italų kalba parašytos poezijos, daugiausia dolce stil nuovo stiliaus, antologiją (apie 1477 m.). Sekdamas Petrarka, Dante parašė meilės eilėraščių, kuriems būdingos neoplatonizmo idėjos. Sukūrė sonetų, odžių, idilių, parodijų, lyrinių alegorinių poemų (poema „Meilės girios“ / Selve d’amore), novelių (Giacoppo, La Ginevra).[2]
Gyvenimo pabaigoje Lorenco de Medičio lėšos ėmė menkti, be to, mieste įsigalėjo domininkonų vienuolis Džirolamas Savonarola, raginęs grįžti prie asketiško gyvenimo. Lorencas de Medičis mirė sulaukęs tik 43 metų. Palaidotas Šv. Lauryno bazilikoje.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Lorenzo de Medici. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 de’Medici Lorenzo. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008