Lombardijos–Venecijos karalystė

Lombardijos–Venecijos karalystė it. Regno Lombardo-Veneto vok. Königreich Lombardo-Venetien
Austrijos imperijos karūnos žemė
←   ← 1815 – 1866 →
Vėliava Herbas
Himnas „Patriotinis himnas” Inno Patriottico
Location of {{{paprastas_pav}}} Lombardijos–Venecijos karalystė (žalia) ir Austrijos imperija (šviesiai žalia) 1815 m.
Sostinė	Milanas (1815–1859) Venecija (1859–1866)
Kalbos	lombardų, venetų, friulų, italų, vokiečių
Religija	katalikybė
Valdymo forma	absoliutinė monarchija
Karalius
1815–1835	Pranciškus II
1835–1848	Ferdinandas I
1848–1866	Pranciškus Juozapas I
Era	XIX a.
- Vienos kongresas	1815 m. birželio 9 d.
- Penkios Milano dienos	1848 m. kovo 22 d.
- Lombardija perduota Prancūzijai	1859 m. lapkričio 10 d.
- Austrijos–Prūsijos karas	1866 m. birželio 14 d.
- Prahos taika	1866 m. rugpjūčio 23 d.
- Vienos sutartis	1866 m. spalio 12 d.
Šiuo metu priklauso:	Italija

1853 m. karalystės žemėlapis

Lombardijos–Venecijos karalystė (it. Regno Lombardo-Veneto, vok. Königreich Lombardo-Venetien), kartais vadinama Austrijos Italija (vok. Österreichisches Italien) – Austrijos imperijos karūnos žemė, įkurta 1815 m. ir panaikinta 1866 m.

Ji buvo įsteigta Vienos kongreso nutarimu, pripažįstant Habsburgų-Lotaringų teises į buvusią Milano hercogystę ir buvusią Venecijos respubliką po to, kai žlugo 1805 m. Napoleono paskelbta Italijos karalystė.

Karalystė gyvavo tik penkiasdešimt metų – po Antrojo Italijos nepriklausomybės karo 1859 m. Lombardijos regionas atiteko Prancūzijai, kuri jį iš karto perleido Sardinijos karalystei. Lombardija–Venecija galutinai panaikinta 1866 m., kai po Italijos pergalės prieš Austriją Trečiajame Italijos nepriklausomybės kare likusi jos teritorija buvo prijungta prie neseniai paskelbtos Italijos karalystės.

Istorija

Įkūrimas

1814 m. Paryžiaus sutartimi austrai patvirtino savo pretenzijas į buvusios Milano hercogystės, kurią nuo 1714 m. valdė Habsburgų monarchija, kartu su gretima Mantujos hercogyste, kurią 1708–1796 m. valdė austriška dinastijos atšaka, ir buvusios Venecijos respublikos, kurią Austrija su pertraukomis valdė pagal 1797 m. Kampo Formijaus taiką, teritorijas.

Vienos kongresas sujungė šias žemes į vieną karalystę, kurią personaline unija valdė Austrijos imperatorius; skirtingai nuo kaimyninių Toskanos didžiosios kunigaikštystės, Modenos ir Redžo hercogystės bei Parmos hercogystės, kurios išliko nepriklausomais Habsburgų valdomais dariniais. Austrijos imperatoriui kasdien atstovavo Vienos imperatoriškojo dvaro paskirti vicekaraliai, rezidavę Milane ir Venecijoje.

Revoliuciniai metai

Nors vietos administracijos kalba ir personalas buvo italų, Austrijos valdžiai teko susidurti su Italijos susivienijimo (Risorgimento) judėjimu. Po 1848 m. kovo 22 d. revoliucijos, vadinamos „Penkiomis Milano dienomis“, austrai pabėgo iš Milano, kuris tapo Lombardijos laikinosios vyriausybės (Governo Provvisorio della Lombardia) sostine. Kitą dieną Venecija taip pat sukilo prieš Austrijos valdžią ir įkūrė Venecijos laikinąją vyriausybę (Governo Provvisorio di Venezia). Austrijos pajėgos, vadovaujamos feldmaršalo Jozefo Radeckio, nugalėjusios Sardinijos karius Kustocos mūšyje (1848 m. liepos 24–25 d.), įžengė į Milaną (1849 m. rugpjūčio 6 d.) bei Veneciją (1849 m. rugpjūčio 24 d.) ir vėl atkūrė Austrijos valdžią.

Vicekaraliaus pareigybė buvo panaikinta ir pakeista generalgubernatoriumi. Iš pradžių šias pareigas ėjo pats feldmaršalas Radeckis, o 1857 m. jam išėjus į pensiją, jos atiteko jaunesniajam Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I broliui Maksimilianui (vėliau tapusiam Meksikos imperatoriumi), kuris 1857–1859 m. dirbo generalgubernatoriumi Milane.

Karalystės panaikinimas

Po Antrojo Italijos nepriklausomybės karo ir pralaimėjimo 1859 m. Solferino mūšyje Austrija Ciuricho sutartimi atidavė Lombardiją iki Minčo upės, išskyrus Mantujos ir Peskjera del Gardos tvirtoves, Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III, kuris ją iš karto perdavė Sardinijos karalystei ir besikuriančiai Italijos valstybei. Maksimilianas pasitraukė į Miramaro pilį netoli Triesto, o sostinė buvo perkelta į Veneciją. Po Trečiojo Italijos nepriklausomybės karo 1866 m. Prahos taikos sutartimi likusi Venecija ir Mantuja taip pat atiteko Italijos karalystei. 1866 m. spalio 19 d. Austrija oficialiai perdavė Venecijos ir Mantujos teritoriją Prancūzijai, o paskui diplomatiniais sumetimais perdavė Italijai; 1866 m. spalio 21–22 d. įvyko plebiscitas dėl Italijos aneksijos.

Administracija

Karalystę sudarė dvi gubernijos (Gubernien). Kiekviena gubernija dar buvo padalinta į kelias provincijas, maždaug atitinkančias Napoleono Italijos karalystės departamentus.

Pagal Karl von Czoernig-Czernhausen etnografinį žemėlapį, kurį 1855 m. išleido Imperatoriškoji ir Karališkoji statistikos valdyba, Lombardijos–Venecijos karalystėje tuo metu gyveno 5 024 117 žmonių, kuriuos sudarė šios etninės grupės: 4 625 746 italai, 351 805 friulai, 12 084 vokiečiai, 26 676 slovėnai ir 7 806 žydai.

Administracija savo vidaus ir išorės komunikacijoje bei dokumentuose vartojo italų kalbą, o Austrijos pareigūnams nekilo abejonių dėl šios kalbos dominuojančios padėties politikos, finansų ar jurisdikcijos srityse. Oficialus karalystės laikraštis buvo italų kalba leidžiamas laikraštis „Gazzetta di Milano“. Valstybės tarnautojais dirbo daugiausia italai, tik apie 10 % jų buvo įdarbinti iš kitų Austrijos imperijos regionų. Tačiau vokiečių kalba buvo kariuomenės vadovavimo kalba, o aukščiausi policijos pareigūnai buvo gimtakalbiai vokiečiai iš kitų imperijos dalių. Aukščiausi gubernatorių postai taip pat buvo skirti Austrijos aristokratams.

Karaliai

Karalius		Valdymo metai	Vicekaraliai
Pranciškus II 1768–1835		1815 m. birželio 9 d. – 1835 m. kovo 2 d.	1815–1816: Heinrich von Bellegarde
			1816–1818: Anton Victor
			1818–1848: Rainer Joseph
Ferdinandas I 1793–1875		1835 m. kovo 2 d. – 1848 m. gruodžio 2 d. (abdikavo dėl 1848 m. revoliucijų)
Pranciškus Juozapas I 1830–1916		1848 m. gruodžio 2 d. – 1866 m. spalio 12 d.	1848–1857: Joseph Radetzky
			1857–1859: Maksimilianas
			1859: Ferenc Gyulay