Lokio upės skerdynės
Lokio upės skerdynės (Bear River massacre), dar vadinamos Lokio upės kautynėmis (Battle of Bear River) arba Boa Ogoi skerdynėmis, įvyko 1863 metais sausio 29 d. prie Bebrų upelio ir Lokio upės santakos. Pulkininko Patriko Edvardo Konoro vedama Jungtinių Valstijų kariuomenė išžudė nuo 250 iki 400 šošonų indėnų, įskaitant moteris ir vaikus. Tikslūs skaičiai nėra žinomi.
1862 metų šošonų įvykdyti Aidaho teritorijos užpuolimai išprovokavo Jungtines Valstijas surengti baudžiamąją ekspediciją. Kitų metų sausio mėnesį Konoro pajėgos iškeliavo iš Douglas forto (Juta) į vado Lokių Medžiotojo stovyklą už 120 mylių.
Auštant kariuomenė pradėjo keltis per Lokio upę. Dar visiems nepersikėlus, priešakiniai būriai jau pradėjo neorganizuotą stovyklos puolimą, kuris nepavyko. Vėliau Konorui vėl atstačius discipliną, organizuotas puolimas suvarė šošonus į tarpeklį. Kareiviai įlipo į aplinkines kalvas ir iššaudė tarpeklyje užspeistus indėnus. Rytui įpusėjus, skerdynės buvo pasibaigusios, nedaugelis likusių gyvų paimti į nelaisvę. Vadas Lokių Medžiotojas ir jaunesnysis vadas Lehi taip pat žuvo. Kareiviai sudegino 75 indėnų būstus, bei vėl pakrikus disciplinai, kai kurie pradėjo prievartauti likusias gyvas moteris ir kirviais pribaiginėti sužeistuosius.
Jungtinės Valstijos prarado 23 kareivius, šošonai – apie 250–400 žmonių, tarp jų bent 90 moterų ir vaikų. Indėnų kūnai buvo palikti mėtytis kovos lauke.
Tarp 6 didžiausių žinomų indėnų skerdynių 1863–1890, Lokio upės skerdynėse buvo didžiausias aukų skaičius.