Liugolio tirpalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Liugolio tirpalas – jodo ir kalio jodido vandeninis tirpalas, sukurtas 1829 m. ir pavadintas jo kūrėjo prancūzų gydytojo Liugiolio (J.G. A. Lugol) vardu. Tirpalas dažnai naudojamas kaip antiseptikas ir dezinfektantas (pvz., prireikus dezinfekuoti geriamą vandenį). Taip pat jį naudoja kaip reagentą krakmolui aptikti, kai kuriuose laboratoriniuose testuose. Retkarčiais naudojamas kaip papildas, kaip jodo šaltinis, kai šio organizme stinga. Šiam tikslui geriau naudoti kalio jodido tirpalą, nes elementinis jodas yra toksiškesnis.

Receptūra ir gaminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liugolio tirpalą sudaro 5 g jodo (I2) ir 10 g kalio jodido (KI), ištirpintų 85 ml distiliuoto vandens. Taip gaunamas rudas tirpalas, kuriame jodo koncentracija lygi 130 mg/ml. Kalio jodidas elementiniam jodui suteikia tirpumo vandenyje, nes susidaro I3- jonas.

Liugolio tirpalas skiriasi nuo jodo tinktūros, kuri yra elementinio jodo tirpalas spirite. Liugolio tirpale spirito nėra.

Liugolio tirpalą dar vadina IKI (Iodum + Kalium Iodidum).

Liugolio galima nusipirkti vaistinėse, kurios turi leidimą jį gaminti ir pardavinėti.

Glicerininis Liugolio tirpalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kitas Liugolio tirpalo variantas yra Liugolio glicerininis tirpalas (lot. Solutio Lugoli cum Glycerino). Jį sudaro 1 dalis jodo, 2 dalys kalio jodido, 94 dalys glicerino ir 3 dalys vandens.

Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reagentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lekanoriečių kerpės Lecanora strobilina skerspjūvio per apotecį mikrofotografija (didinimas ×1000). Matyti Liugolio tirpalo jodu nudažyti aukšliai.

Liugolio tirpalas naudojamas kaip krakmolo indikatorius. Reaguodamas su krakmolu jis nusidažo tamsiai mėlynai/juodai. Liugolio tirpalo elementinis jodas nudažo krakmolą sąveikaudamas su polisacharido grandine.
Liugolio tirpalas netinka aptikti tokius paprastus monoscharidus kaip gliukozė ar fruktozė.

Mikrobiologijoje ir histologijoje Liugolio tirpalą naudoja mikroorganizmams (pvz., bakterijoms Gramo būdu) ir audiniams dažyti.

Kai kurių amiloidozių atveju krakmoliškos sankaupos gali būti tokios gausios, kad Liugolio krakmolo reakcija irgi smarkiai nudažo pažeistus organus.

Liugolį gali naudoti kaip ląstelių dažus, kurie paryškina ląstelių branduolius ir užkonservuoja fitoplanktono mėginius.

Tiriant organizmą kolposkopijos būdu Liugolio tirpalu dažo makštį ir gimdos kaklelį. Normalūs makšties audiniai nuo Liugolio tirpalo paruduoja dėl didelio glikogeno kiekio, o vėžiu įtariami audiniai nesidažo ir būna blyškesni negu gretimi supantys audiniai. Tuomet atliekama įtartino audinio biopsija. Toks tyrimas vadinamas Schiller’io testu.

Vaistas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liugolio tirpalas gali būti naudojamas kaip oksiduojantis sterilizantas. Šiuo tirpalu ryklės ir/ar tonzilių uždegimo atveju tepa gleivinę, nes tirpalas veikia kaip antimikrobinis preparatas.

Liugolio tirpalo naudojimas kaip išorinio vaisto turi nepageidaujamų savybių – jis keičia odos spalvą ir gali sukelti randėjimą. Vienas būdas to išvengti – vėliau nuplauti jodą 70 % etanoliu.

Liugolio tirpalą dažnai naudodavo podagrai gydyti. Jį plačiai naudodavo medicinoje įvairioms sveikatos problemoms gydyti. Iki 2007 m. JAV Liugolio tirpalas buvo laisvai pardavinėjamas kaip bendros paskirties reagentas, antispetikas, konservantas ir medicinos bei veterinarijos medikamentas. Nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. visi jodo tirpalai, turintys daugiau kaip 2,2 % jodo, papuolė į narkotikų gamybos pirmtakų sąrašą, nes gali būti panaudoti neteisėtai metamfetamino sintezei[1]. Buteliukai su mažiau kaip 30 ml Liugolio tirpalo parduodami laisvai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1] US DEA, "Final Rule: Changes in the Regulation of Iodine Crystals and Chemical Mixtures Containing Over 2.2 Percent Iodine, " Federal Register, Volume 72, Number 126; July 2, 2007 (FR Doc E7-12736).