Liublianos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
 Liublianos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia | |
|---|---|
| Cerkev sv. Frančiška Asiškega v Spodnji Šiški | |
 | |
| Pranciškonų bažnyčia | |
| Valstybė |  Slovėnija (Liubliana) |
| Religija | krikščionybė (katalikybė) |
| Tipas | bažnyčia |
Raida | |
| Pradėta: 1926 m. Baigta: 1932 m. | |
| Būklė | veikianti |
| Architektas | Jožė Plečnikas |
| Stilius | modernizmas |
 | |
 Vikiteka | Liublianos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia |
Liublianos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (slovėn. Cerkev sv. Frančiška Asiškega v Spodnji Šiški) – Romos katalikų bažnyčia Slovėnijoje, Liublianoje, Šiškos mikrorajone. Tai parapinė bažnyčia, tituluota šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu. Šalia įsikūręs Šiškos pranciškonų vienuolynas.
Bažnyčia pastatyta pagal architekto Jožės Plečniko projektą, nuo 2021 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip J. Plečniko kūrinių Liublianoje dalis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1906 m. buvo planuojamos naujos bažnyčios statybos, nes senoji Šv. Baltramiejaus bažnyčia nebetenkino augančios parapijos poreikių. Statybas sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas, o jos prasidėjo tik po to, kai 1924 m. J. Plečnikas parengė naują projektą.[1] Pranciškonų bažnyčia buvo pirmasis iš didelių J. Plečniko projektų Liublianoje. Dizaino požiūriu ji paremta vienu iš tuo pačiu laikotarpiu jo projektuotų Prahos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios variantų.[2] Bažnyčios statyba buvo pirmasis architekto užsakymas, jam grįžus į Liublianą. Kadangi konkreti vieta iš pradžių nebuvo nustatyta, J. Plečnikas norėjo pastatyti bažnyčią ant Šiškos kalno su monumentalia prieiga. Tačiau vienuoliai pranciškonai nusipirko priemiestinį žemės sklypą, kuris tuo metu buvo laukų viduryje, neapstatytas.
Statybos prasidėjo 1925 m. balandžio 19 d., pašventinus kertinį akmenį. 1926 m. spalio 3 d. bažnyčią ir altorių pašventino Liublianos vyskupas Antonas Bonaventura Jegličius ir Mariboro vyskupas Andrejus Karlinas. Vėliau buvo tęsiami išoriniai ir baigiamieji statybos darbai. 1928 m. liepos 8 d. šventovė tapo tuometinės Šiškos šv. Pranciškaus parapijos bažnyčia. 1930 m. pradėta varpinės statyba, kuri užbaigta 1932 m. spalį.
Liublianos pranciškonų bažnyčia, kaip ir kitos J. Plečniko bažnyčios, buvo įrenginėjama gana lėtai.[3] 1920-aisiais buvo baigti pirmieji, paprastesni pagrindinio altoriaus ir sakyklos variantai, taip pat šv. Elžbietos šoninis altorius (1929 m.) ir šv. Antano Paduviečio šoninis altorius (1936 m.). 1930–1936 m. pranciškonų kunigas ir dailininkas Blažas Farčnikas dekoravo bažnyčios sienas. 1935 m. vasarą buvo nuspręsta atnaujinti bažnyčios lubas. 1936 m. bažnyčioje įrengtos paskutinės iš keturių klausyklų ir nauji nedideli sietynai centrinėje bažnyčios erdvėje. 1937 m. buvo pagaminti ir sumontuoti suolai. 1949 m. architektas parengė zakristijos įrengimo projektą, kuris galiausiai buvo įgyvendintas 1956 m. Paskutiniais architekto gyvenimo metais (1957 m.) buvo įrengta ir krikštykla. 1961 m. pastatyta sakykla ir komunijos stalas. Vėlesnis pranciškonų bažnyčios įrengimas pagal J. Plečniko paliktus planus vyko padedant jo buvusiems mokiniams.[3]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal projektą, bažnyčios vidinė erdvė yra kvadrato formos, be aiškios ašies, su atitrauktu nuo sienos altoriumi. Centrinė nava įgilinta, apsupta kolonados, skirtos procesijoms. Monumentalios plytų kolonos atspindi J. Plečniko klasikinį braižą. Interjere jis paliko mažai vietos pasireikšti kitiems kūrėjams ir nebuvo palankiai nusiteikęs jų pieštoms freskoms. Jis taip pat parengė brėžinius didžiajai daliai sakralinių baldų, įskaitant altorius ir apšvietimo sietynus.[3]
Bažnyčios pastatą, primenantį graikų šventyklą, dengtą plokščiu stogu, papildo pristatyta varpinė. Jos išvaizda charakteringa – įrengti du apvalaus bokšto tarpsniai su kolonų eilėmis pačiame viršuje, virš kurių iškyla varpinės viršūnė. Iš viso kabo 4 varpai: 1 bronzinis ir 3 geležiniai. Pagrindinį įėjimą į bažnyčią pabrėžia monumentali kolonada su atviru timpanu. Bažnyčios viduje didysis altorius įrengtas auditorijos erdvėje. Iš abiejų pusių jį papildo šoniniai altoriai, išdėstyti prie kolonų.[3]
Vėliau, jau veikiančioje bažnyčioje architektas retkarčiais ją dar papildydavo naujais elementais.[3] Pavyzdžiui, jis aprūpino ją sietynais, o po Antrojo pasaulinio karo, padedamas savo studentų, taip pat sutvarkė Švč. Mergelės Marijos Liūdesio koplyčią, krikštyklą ir zakristiją. Jis kiekvienam sietynui ir kiekvienam pakabinamam šviestuvui suteikė kažką unikalaus. Savo eucharistinį dvasingumą jis išreiškė kurdamas ir gamindamas liturginius indus, jų puošyboje pridėjęs nacionalinių ornamentų. Krikštyklą architektas pastatė bažnyčios gale. Idėją, kad krikštas veda į Eucharistiją, rodo sukurti vynuogių ornamentai, puošiantys lubas, šventintų aliejų dėžutė, kitos originalios detalės.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Le najbolj pogumni turisti pridejo v ta del Ljubljane, da bi videli slovenski dragulj metropolitan.si 2024-09-24
- ↑ Odprte hiše Slovenije. Cerkev sv. Frančiška v Šiški
- 1 2 3 4 5 6 Cerkev sv. Frančiška – Plečnikova cerkev Archyvuota kopija 2025-04-30 iš Wayback Machine projekto. zupnija-siska.si
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Parapijos svetainė zupnija-siska.si
- Kostel sv. Františka z Assisi archiweb.cz
