Limitanėjai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Limitanėjai (lot. limitanei, iš lot. milites limitanei 'pasienio kareiviai', pagal lot. limes romanus 'Romos ribos') – vėlyvosios Romos imperijos (vėliau – Bizantijos imperijos) kareiviai, sudarę pasienio įgulas.

Limitanėjai buvo lengvieji pėstininkai, saugoję tolimas Romos valstybės sienas ir pasienio rajonus. Prireikus jie turėdavo sulaikyti įsiveržusį priešą, kol šį galės kontraatakuoti pagrindinė kariuomenė. Limitanėjų pajėgos atsirado III a. pabaigos karinių reformų metu ir, manoma, kad jos pratęsė imperijos egzistavimą, nes gana ilgai padėdavo atremti barbarų įsiveržimus.

Limitanėjų atsiradimas

Istorikai tiki, kad paskutinės karinės reformos Romos imperijoje prieš šiai suskylant buvo pradėtos III a. pabaigoje Diokleciano. Gali būti, kad limitanėjai buvo sukurti per pirmojo Romos imperatoriaus krikščionio Konstantino Didžiojo reformų, kai šis 300 m. e. m. padalino Romos kariuomenę į dvi dalis:

• pasienio daliniai, kurie saugojo pasienio provincijas ir palaikė jose ramybę. Limitanėjai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 363 m.
• mobilios lauko armijos (komitatensiai), kurios pastodavo kelią masiškai įsiveržusiems priešams.

Limitanėjų ypatumai

Limitanėjai buvo sukurti beveik tuo pačiu metu kaip ir komitatensiai. Limitanėjai buvo lengviau ginkluoti ir mažiau patyrę už komitatensius. Limitanėjų pagrindiniai ginklai buvo ietys, o šarvuoti jie buvo lorikomis hamatomis. Jų paskirtis buvo trukdyti įsiveržusiems priešams, sulėtinti jų judėjimą savoje teritorijoje, kad stambesnės ir galingesnės komitatensių pajėgos spėtų atvykti ir sutriuškinti įsiveržusį priešą.
Komitatensiai sudarė pagrindinę Romos legionų dalį, tai buvo profesionalūs sunkieji pėstininkai (atitikę ankstesniosios Romos kariuomenės principus ir triarijus, kurie buvo sunkiai ginkluoti kalavijininkai).

Nors limitanėjai buvo silpnesnė kariuomenė už Romos legionus, tačiau jie buvo gerai ginkluoti ir treniruoti, ypač palyginti su kariuomenėmis, kokias turėjo to meto Romos kaimynai – germanai, keltai, iranėnai ir kiti, kuriuos patys romėnai vadino barbarais.

Pasekmės

Po karinių reformų Romos kariuomenės gynybinė galia padidėjo, tačiau tai sukėlė savų problemų.

Konstantiną I kritikavo už tai, kad jis leido atsirasti „antrarūšiams“ pėstininkams, kuriuos dažnai verbuodavo iš ne romėnų, kuriems buvo pavesta saugoti neramiausius Romos regionus. Elitiniai komitatensiai ir Scholae Palatinae (vėlyvosios Romos imperatorių, pvz., Konstantino I, asmens sargybiniai) buvo nepatenkinti, kad jiems teko paprasčiausia rūmų apsauga ir kad jiems tenka veikti kaip paprasčiausiai miestų policijai, kol netoliese prie sienos nekyla pakankamai rimta grėsmė, kad prireiktų jų kaip karių.

Limitanėjų pajėgų kovinė parengtis palaipsniui smuko, kadangi jiems tekdavo gyventi prastomis sąlygomis nuskurdusiuose užkampių miestuose, ne taip, kaip komitatensiai, kurie būdavo įkurdinami labiau klestinčiuose imperijos regionuose. Tai gadino vėlyvosios Romos imperijos discipliną ir moralę. Einant laikui limitanėjai nusėsdavo savo bazavimosi vietose, jie ėmė darytis ne tik kareiviais, bet ir ūkininkais bei žemių savininkais. Jie įsitaisydavo šeimas ir imdavo pragyventi iš žemės ūkio, o ne vien iš karinės tarnybos.

Įgyvendintos karinės reformos leido Romos imperijai po Konstantino valdymo pratempti dar 140 metų, nors tuo metu palei Romos imperiją vyko gausios migracijos ir įsiveržimai iš šiaurės ir rytų, veikė tokios tautos kaip hunai, gotai, vandalai, ostrogotai, sarmatai, alanai, burgundai, saksai, frankai, kurie palaipsniui silpnino Romos imperiją, kol ši 476 m. žlugo.