Limfocitozė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Limfocitozė – tam tikros leukocitų – baltųjų kraujo ląstelių rūšies – limfocitų skaičiaus padidėjimas kraujyje.

Apibrėžimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi normalus limfocitų skaičius priklauso nuo asmens amžiaus, limfocitozės apibrėžimas skiriasi.

  • Kūdikiams: >9000 G/l
  • Vaikams: >6000 G/l
  • Suaugusiems: >3000 G/l

Svarbu vertinti ne tik limfocitų skaičių procentais iš visų kraujo ląstelių (leukocitų), bet ir jų absoliutų skaičių.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suaugusiems limfocitozė dažniausiai yra piktybinės kraujo ligos požymis, tuo tarpu vaikams dažniausiai tai būna reakcija į infekciją ar kitą dirgiklį.

Limfocitoze pasireiškiančios piktybinės ligos:

Limfocitozė kaip reakcija į:

  • Virusinę infekciją: infekcinė mononukleozė, citomegalovirusas, ŽIV, herpesvirusas, raudonukė, virusiniai hepatitai, toksoplazmozė, tymai. Šiais atvejais iš kraujo tyrimo nustatyti konkrečią ligą neįmanoma, visoms joms būdingas limfocitų skaičiaus padidėjimas ir daug įvairaus diferenciacijos ir brendimo laipsnio limfoidinės kilmės ląstelių, limfoplazmocitų, limfoidinių ląstelių tarpinių formų iki blastų. Kadangi tipiški pakitimai stebimi susirgus infekcine mononukleoze (Epštein-Baro virusine infekcija), kartais šių pakitimų kompleksas vadinamas mononukleozės sindromu.

Diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis tyrimas yra periferinio kraujo tepinėlis. Priklausomai nuo jo rezultatų ir konkrečios situacijos gali būti reikalingas tėkmės citometrijos tyrimas, juo siekiama išsiaiškinti, ar limfocitozė yra kloninės kilmės, t. y. ar jos priežastis yra piktybinė liga.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fuchs et al. Manual Hämatologie 2013