Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija – Lietuvos draugija, vienijanti asmenis, besidominčius gamtos, medicinos ir technikos mokslų istorija ir su ja susijusiais filosofijos, sociologijos klausimais, mokslininkus, atliekančius šių sričių tyrimus. Yra 57 nariai (2008 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pauliaus Slavėno iniciatyva 1950 m. prie Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidiumo įsteigta Gamtos mokslų ir technikos istorijos komisija. 19711987 m. veikė kaip LMA Visuomenės mokslų skyriaus Probleminė mokslinė taryba „Mokslo ir technikos istorija Lietuvoje“, 1987–1996 m. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų asociacija, nuo 1996 m. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija. 19641989 m. buvo įtraukta į SSRS mokslų akademijos veikiantį Nacionalinį gamtos mokslų ir technikos istorijos ir filosofijos susivienijimą.

Iki 1993 m. veiklos pagrindą sudarė reguliarūs posėdžiai ir seminarai, rengiami per metus 5-9 kartus. Juose svarstyti tyrinėjimų rezultatai, studijų ir disertacijų rankraščiai, kiti klausimai. Okupuotų Baltijos šalių mokslo istorikai 1957 m. įsteigė Baltijos mokslo ir technikos istorijos konferenciją, kuri 2–3 m. paeiliui rengiama sostinėse (tradicija tęsiama). 1991 m. įsteigta „Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija“ (The Baltic Association ofthe History and Philosophy of Science), vienijanti analogiškas Lietuvos, Latvijos bei Estijos organizacijas. Tarptautinės mokslo istorijos ir filosofijos sąjungos, įkurtos 1956 m. Mokslo istorijos skyriuje (International Union ofthe History and Philosophy of Science, Division of the History of Science) Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijai atstovauja Lietuvos nacionalinis komitetas, kurį sudaro bendrijos vadovybė ir keli nariai.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija rengia konferencijas, seminarus, tyrimų ir disertacijų svarstymus, talkina universitetams rengiant visų lygių studijų programas, rūpinasi narių ugdymu, jų specializacija, palaiko nuolatinį ryšį su panašiomis užsienio organizacijomis, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose mokslininkų forumuose. Nuo 1985 m. talkina Vilniaus Gedimino technikos universitetui (iki 1991 m. Vilniaus inžinerinis statybos institutas) organizuojant konferenciją „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, nuo 1994 m. kasmet rengia konferenciją „Scientia et Historia“. Bendrijos pastangomis 1990 m. Kulionyse, Molėtų raj. įkurtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus, inicijuota daugelis mokslo, technikos ekspozicijų, kita muziejinė veikla, surengta reikšmingų ekspedicijų Lietuvoje ir į Kaukazą, Tolimuosius Rytus, kitas lietuvių mokslininkų tremties vietas.

Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija išleido monografijų ir leidinių, 6 knygų seriją „Iš Lietuvos mokslo ir technikos istorijos“ (1964–1990 m.), prisidėjo prie 9 leidinių serijos „Lietuvos mokslo paminklai“ (nuo 1982 m.) leidybos, dalyvauja Rygoje leidžiamo tęstinio leidinio „Acta historiae scientiarum Baltica“ (nuo 1990 m., 1968–1990 m. „Iz istorii estestvoznanija i techniki Pribaltiki“) leidyboje.

Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija parengė mokslo, technologijos istorijos ir filosofijos magistrinių studijų programą ir ją 1998–2002 m. įgyvendino Kauno technikos universitete. Dalyvavo tarptautiniuose projektuose 1996–1998 m. „Mokslo ir technologijos istorija universitetiniame lavinime“ ir 1998–2000 m. „Istorinis požiūris moksliniame ir technologiniame lavinime“, 2000 m. Meksike ir 2005 m. Pekine Pasauliniame mokslo istorikų kongrese organizavo sekcijas ir simpoziumus.[1]

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Juozapas Algimantas Krikštopaitis. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 275 psl.