Lietuvos kultūros paminklų apsauga

Lietuvos kultūros paminklų apsauga – Lietuvos valstybės kontroliuojama kultūros paminklų apsaugos sistema architektūros, dailės, archeologijos, istorijos bei kitam kultūros paveldui apsaugoti nuo sunaikinimo, jį panaudoti visuomenės reikmėms ar kaip turizmo objektus.

Istorija

Lietuvoje kultūros paminklų apsaugos ištakos siejamos su E. Tiškevičiaus 1855 m. įsteigtos Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikla, šios komisijos įsteigtu Senienų muziejumi. Fiodoras Pokrovskis paskelbė pirmuosius Vilniaus (1893 m.), Gardino (1895 m.) ir Kauno (1899 m.) gubernijų archeologijos paminklų žemėlapius. XIX a. imta domėtis dailės paminklais, XX a. pradžioje pradėta rūpintis architektūros paminklais; 1902–1912 m. restauruotos Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, 1905 m. šiek tiek konservuoti Trakų salos pilies priešpilio bokštai.

Prie kultūros paminklų saugojimo prisidėjo ir 1907 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Jos pastangomis buvo išsaugotos Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos. Kultūros paminklų apsauga taip pat rūpinosi Vilniaus mokslo bičiulių draugija, įkurta 1907 m. ir Lietuvių dailės draugija, įkurta 1907 m., kuri puoselėjo lietuvių tradicinį meną.

Sisteminga kultūros paminklų apsauga pradėta nuo 1919 m., kai Lietuvos vyriausybė priėmė Valstybės archeologijos komisijos įstatymą. Archeologijos, architektūros ir dailės paminklų apsauga bei tyrimu ėmė rūpintis Valstybės archeologijos komisija, įsteigta 1919 m. prie Švietimo ministerijos, jai vadovavo Tadas Daugirdas, Eduardas Volteris, Augustinas Janulaitis. 1934 m. prie Švietimo ministerijos ėmė veikti Senovės paminklų apsaugos referentūra, 1936 m. kultūros paminklų apsauga perduota Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, kuris registravo daugiausia archeologijos ir architektūros paminklus. Dailės paminklais rūpinosi Čiurlionio galerija, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, kraštotyros muziejai, kurie kaupė medžiagą, juos populiarino.

1940 m. birželio mėn. TSRS okupavus Lietuvą Liaudies vyriausybė rūpinosi, kad nacionalizuoti kultūros paminklai nebūtų išgrobstyti, 1940 m. liepos 20 d. ji priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą, prie Švietimo liaudies komisariato buvo įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, kuri inventorizavo daug kultūros vertybių nacionalizuotuose dvaruose ir perdavė jas muziejams – tai sustabdė jų vežimą į TSRS muziejus, užsienį. Labiausiai nukentėjo žydų kultūros paveldas. Buvo uždarytos kultūros įstaigos, nacionalizuoti knygynai, daugiau kaip 200 religinių pastatų – sinagogų, ješivų, rabinų namų. Nacių okupacijos metais buvo uždarytas Š. Anskio istorijos–etnografijos muziejus, konfiskuotas Žydų istorijos ir etninės draugijos turtas, naikintos knygos, žurnalai, laikraščiai. 1941–1944 m. išgrobti svarbiausi žydų kultūros centrai – Strašūno biblioteka, Žydų mokslo institutas, Kauno ir Vilniaus žydų muziejai. Dauguma vertybių išvežta į Frankfurtą prie Maino.

1944 m. TSRS vėl okupavus Lietuvą aktyviai vykdyta kultūros paminklų naikinimo politika. Kolektyvizacijos laikotarpiu padaryta daug žalos kaimo kultūros paveldui – sunaikinti ištisi kaimai ir jų kapinaitės, nugriauta daug sakralinių statinių, išardyti dvarai, iš jų išgrobtos kultūros ir meno vertybės, sunaikinti dvarų parkai ir tvenkiniai, nugriauta daugybė pakelės kryžių ir koplytstulpių. Uždarytose bažnyčiose steigti muziejai, rengti koncertai, įrengti sandėliai (Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia arba Bernardinų bažnyčia). Uždaryti ir nuniokoti vienuolynai. 1950 m. Kaune susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas ir daug kitų skulptūrų Karo muziejaus kiemelyje, Vilniuje nuo Arkikatedros bazilikos nugriautos šventųjų skulptūros. Šeštojo dešimtmečio pradžioje sunaikintos senosios Kauno kapinės ir jame buvęs paminklas „Žuvusiems už Tėvynę“, nugriauti beveik visi istorijos paminklai, daugiausia susiję su Lietuvos nepriklausomybe; Vilniuje susprogdintas Trijų kryžių paminklas. Sunaikinta žydų kapinių, tarp jų – Vilniaus senosios (prie dab. Sporto rūmų), buvusių Olandų g. kapinių teritorija užstatyta gyvenamaisiais ir ritualinių paslaugų pastatais, antkapiniai paminklai panaudoti Tauro kalno laiptams įrengti. 1955–1957 m. nugriauta per karą nukentėjusi Vilniaus Didžioji sinagoga, jos vietoje pastatytas vaikų darželis. Rengiant TSRS kariuomenės poligonus pasienio zonose sunaikinta archeologijos paminklų – dab. Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje buvo sunaikinti Kurmaičių piliakalnis ir Mišučių piliakalnis, Užpelkių kapinynas, Mažeikių rajono savivaldybėje – Naikių piliakalnis.

Kultūros paminklų apsaugos kūrimas

Po karo istorijos ir archeologijos paminklų apsauga formaliai rūpinosi Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas, dailės paminklų – Meno reikalų valdyba. Nuo 1953 m. kultūros paminklų apsauga perduota kultūros ministerijai. Architektūros paminklų apsaugą 1949–1956 m. vykdė architektūros reikalų valdyba, nuo 1956 m. – Valstybinio statybos reikalų komiteto architektūros paminklų apsaugos inspekcija. 1963 m. visų paminklų apsaugą perėmė Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba prie LTSR kultūros ministerijos. 1958–1972 m. sudarytas respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos, archeologijos, architektūros ir dailės paminklų sąrašas, 1973 m. išleistas Lietuvos TSR kultūros paminklų atlasas.

1967 m. priimtas antrasis, 1977 m. – trečiasis LTSR kultūros paminklų apsaugos įstatymas. 1967 m. įstatymu iš esmės buvo sukurta paminklų apsaugos ir tvarkymo valstybės sistema, kuri veikė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1967 m. įkurta Mokslinė metodinė paminklų apsaugos taryba organizavo paminklų apskaitą, juos inventorizavo, metodiškai vadovavo paminklų apsaugos darbams. Rajonuose ir miestuose kultūros paminklų apsauga rūpinosi vykdomųjų komitetų kultūros skyriai (Vilniuje – valdyba). Rajonuose nuo 1975 m. dirbo vyr. paminklų apsaugos metodininkai, turintys valstybės inspektoriaus teises. Prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vykdomųjų komitetų 1966–1970 m. įkurtos paminklų apsaugos inspekcijos, Kauno istorijos ir Šiaulių Aušros muziejuose, Klaipėdos paveikslų galerijoje veikė paminklų apsaugos metodiniai centrai.

Aktyviai veikė LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, įkurta 1961 m. Pradėta intensyviau tvarkyti paminklus – juos konservuoti, restauruoti, regeneruoti, rekonstruoti. 1950 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje speciali paminklų restauravimo organizacija – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. 1975 m. ji pertvarkyta į Respublikinį kultūros paminklų restauravimo trestą; jam priklausė Paminklų konservavimo institutas, įkurtas 1969 m. Vilniuje, skyriai Kaune ir Klaipėdoje, 5 zoninės restauravimo dirbtuvės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Trakuose ir Biržuose, Meno kūrinių restauravimo aikštelė, įkurta 1975 m. Vilniuje.

Vieni reikšmingiausių paminklotvarkos darbų buvo urbanistikos paminklų – Lietuvos senamiesčių rekonstrukcija ir regeneracija. 1958 m. Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas buvo pirmasis ir pranoko vėlesnius tokio pobūdžio projektus TSRS, vėliau buvo parengti dar keturių senamiesčių rekonstrukcijos projektai; jie, vėliau regeneracijos projektai sudarė senamiesčių kompleksinio tvarkymo prielaidą.

Atkūrus nepriklausomybę

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pertvarkyta kultūros paminklų apsaugos sistema. 1990 m. įkurtas Paminklotvarkos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (vėliau – Paminklotvarkos departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos), kuris rengė ir įgyvendino valstybės strategiją dėl istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, apsaugos, mokslinių tyrimų ir restauravimo. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinąjį įstatymą ir įkūrė kultūros paveldo inspekciją (generalinis direktorius Naglis Puteikis). Įkūrus šias įstaigas kultūros vertybių apsaugos vykdymas buvo atskirtas nuo jos kontrolės. 1991 m. įkurtas Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (dab. Kultūros paveldo centras) vykdė istorijos ir kultūros vertybių paiešką ir apskaitą, atliko materialiojo kultūros paveldo mokslinius tyrimus. 1993 m. priimtas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas.

Remiantis Vakarų Europos šalių (Švedija, Prancūzija) patirtimi 1994 m. priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (veikė 1995–2005 m.), kuris pakeitė iki tol galiojusią kultūros paminklų apsaugos sistemą. Pagal šį įstatymą kultūros vertybių apsaugos politikos formavimas ir šios politikos įgyvendinimo kontrolė buvo patikėta Valstybinei paminklosaugos komisijai, įsteigtai 1995 m. Kultūros vertybių apsaugos valstybės valdymo funkcija vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos valstybine politiką ir rengti jos strategijos metmenis perduota kultūros vertybių apsaugos departamentui (dab. Kultūros paveldo departamentas). 1996 m. priimtas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Lietuva ratifikavo visas UNESCO, Europos Tarybos ir kitas tarptautines konvencijas ir sutartis dėl kultūros paminklų apsaugos.

2005 m. pradėjo veikti 2004 m. priimti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymai. Remiantis šiais įstatymais kultūros paveldo departamente įsteigti kultūros paminklų apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės skyriai, Valstybinė paminklosaugos komisija pertvarkyta į Valstybinę kultūros paveldo komisiją.

Literatūra

• Algimantas Miškinis. Kultūros paveldas ir jo apsaugos bei tvarkymo programa /Kultūros kongresas, Vilnius 1991
• Romaldas Samavičius. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo naikinimas / Kultūros paminklai, 1998 Nr. 5
• Žydų kultūros paveldo netektys okupacijų metais / Kultūros paminklai, Nr. 6 2000
• Jonas Glemža. Paminklosaugos raida Lietuvoje / Kultūros paminklai, 2000 Nr. 7
• Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002
• Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990, Vilnius, 2005.