Lietuvos karalystė (1918)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
Lietuvos karalystė
Vokietijos imperijos satelitinė valstybė
Flag of Germany (1867–1919).svg
 
Flag of Russia.svg
1918 Flag of Lithuania.svg

Flag of {{{paprastas_pav}}}

Vėliava

Sostinė Vilnius
Valdymo forma Konstitucinė monarchija
Karalius Mindaugas II
Istorija
 - Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d.
 - Monarchijos atsisakymas 1918 m. lapkričio 2 d.
Lietuvos karalystės administracinis žemėlapis (1918 m.)

Lietuvos karalystė – trumpai gyvavusi konstitucinė monarchija įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Lietuvos karalystė, kuri, pasibaigus karui Rytų fronte, turėjo tapti de facto Vokietijos valstybės vasale, tačiau de jure nominaliai – nepriklausoma Rytų Europos monarchija. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., tačiau negalėjo suformuoti vyriausybės, policijos ir kitų valstybinių institucijų dėl šalyje esančių vokiečių dalinių. Vokietijos imperija siūlė įvairius Lietuvos inkorporacijos į Prūsiją pasiūlymus. Lietuvos politikai priešinosi šiai idėjai vildamiesi išsaugoti šalies nepriklausomybę sukuriant atskirą konstitucinę monarchiją. 1918 m. birželio 4 d. jie balsavo dėl galimybės pasiūlyti Lietuvos sostą vokiečių tautybės Uracho kunigaikščiui Vilhelmui. Šis sutiko su pasiūlymu tų pačių metų liepą ir priėmė Mindaugo II-ojo vardą. Tačiau tapus aišku, kad kaizerinė Vokietija pralaimi Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. suspendavo sprendimą pakviesti būsimą monarchą į Lietuvą taip galutinai užgesindami Mindaugo II-ojo karūnavimo, o kartu ir monarchijos šalyje viltis.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. gruodį, susirinkusi Lietuvos suvereniteto Taryba, vėliau – Valstybės Taryba, priėmė pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją, kuri akcentavo „itin glaudžią Lietuvos ir Vokietijos valstybių sąjungą“. Vertinant tai, jog 1917 m. lapkritį absoliučią valdžią Rusijoje įgavę bolševikai ketino atkurti carinės imperijos ribas, Lietuvos gyventojai palankiai vertino pirmąją deklaraciją, tačiau A. Smetonai pranešus, jog realiai nepriklausoma Lietuva be Vokietijos globos yra neįsivaizduojama, pasitraukė dalis Tarybos narių.

Karaliaus rinkimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bolševikai, prisidengę „Didžiąja revoliucijos ir Taikos saule“, tvirtino, jog esą Lietuvoje veikia marionetinė kaizerinė valdžia su „apsimestine taryba“ priešakyje, todėl būtina „išvaduoti Lietuvą ir paskelbti naująją Tarybų valdžią“. Tenka pripažinti, kad Lietuvos Taryba laikėsi iš vokiečių administracijos malonės bei paramos, nes Lietuvos Tarybą atvirai subsidijavo ir rėmė Vokietija. Apie daugiau, kaip tris mėnesius, Lietuvos rinktinį valdovą Vilhelmą Urachą, kurį, kaip nekarūnuotą karalių, norėta lyginti su Vytautu Didžiuoju, išrinko Lietuvos Taryba Mindaugo II-ojo vardu.

Respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. vasario 16-ąją, paskelbus antrąją Nepriklausomybės deklaraciją, vokiečius papiktino tai, kad antriniame variante nebebuvo iš viso užsiminta apie sąjungą su Vokietija, tačiau, vis dėlto, Berlynas buvo priverstas sutikti su šiomis sąlygomis dėl vis didėjančios vietinių gyventojų antipatijos, dėl nenoro tiesiogiai konfliktuoti su lietuviais bei Tarybų Rusijos ir Lenkijos pašonėje, ties Nemunu, įsikūrimo.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Maksimaitis (2005), p. 64.