Pereiti prie turinio

Lietuvos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos geografija
Žemynas Europa
Regionas Šiaurės Europa
Plotas 65 300 km²
96 % žemės
4 % vandens
Pakrantė 262 km[a][1]
Sienos[2] Baltarusija 678,8 km
Latvija 588,1 km
Lenkija 104,4 km
Rusija 274,9 km
Aukščiausias taškas Aukštojas
293,84 m
Žemiausias taškas Rusnės sala
- 1,3 m
Ilgiausia upė Nemunas
475 km
Didžiausias ežeras Drūkšiai
44,87 km²

Lietuva – didžiausia ir gausiausiai gyvenama Baltijos valstybė. Lietuvos reljefas gana lygus, išskyrus kalvotas lygumas rytuose ir vakaruose, nesiekiančias 300 m virš jūros lygio. Lietuvos plotas – 65,3 tūkst. km². Gausu ežerų ir pelkių, miškai dengia beveik 33 % šalies teritorijos.

Lietuvos vaizdas iš dirbtinio palydovo

Lietuvos geografinės koordinatės:

Lietuvoje yra geografinis Europos centras. Jo padėtį 1990 m. nustatė Prancūzijos geografijos institutas Paryžiuje. Tai – 54°54' šiaurės platumos ir 25°19' rytų ilgumos. Europos centras yra 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, prie Vilniaus – Molėtų plento. Geografinis Lietuvos vidurys yra prie Kėdainių. Jo koordinatės – 55°10' šiaurės platumos ir 23°39' rytų ilgumos.

Aukščiausios Lietuvos kalvos:

  1. Aukštojo kalnas (Aukštojas) – 293,84 m;
  2. Juozapinė – 293,6 m;
  3. Kruopinė – 293,4 m;
  4. Nevaišiai – 288,9 m.

Vandens telkiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgiausios upės

Bendras ilgis (km) Ilgis Lietuvoje (km)
Nemunas 937 475
Neris 510 234
Venta 346 161
Šešupė 298 209
Mūša 284 146

Didžiausi ežerai:

(Vištytis – 1792,0 ha – būtų ketvirtas pagal dydį ežeras, tačiau didžioji jo dalis ne Lietuvoje)

Didžiausios pelkės (km²)

Dirbama žemė daugiausia smėlėta ir molinga.

Žemiausias taškas – Nemuno deltoje, Atmatos ir Skirvytės juosiamoje Rusnės saloje (–1,3 m), aukščiausias – Aukštojo kalnas (293,84 m) Medininkų aukštumoje.

Gamtiniai ištekliai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai gamtiniai ištekliai – smėlis, molis, žvyras, taip pat yra apie 1,6 milijonų naftos, pietrytiniuose rajonuose – geležies rūda ir granitas.

Gamtinių išteklių prekių produkcija Lietuvoje (tonos, 2008 m.)[3]
Cementas 1075581
Molis ir statybiniai skalūnai 624470
Smulkus granitas 810000
Akmens skalda 6896987
Dolomitas 4752
Akmens miltai ir granulės 15538
Klintis 1625089
Durpės 537000
Nafta 127658
Smėlis ir žvyras 9469411
Kvarcinis smėlis 38300
Siera 73870
Sieros rūgštis 686

Lietuvoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, laipsniškai pereinantis iš jūrinio į žemyninį.

Žiemos permainingos, su dažnais atodrėkiais. Dangus dažnai padengtas debesimis, sninga, būna šlapdriba, pajūryje dažnai lyja. Vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo -3 °C pajūryje iki -6 °C rytiniame pakraštyje. Kartais praūžia uraganinio stiprumo vėjai, dažnai siaučia pūga, būna plikledis, lijundra.

Pavasaris Lietuvoje permainingas, dažnai debesuotas, bet giedrų dienų vis daugėja ir gegužė neretai būna pats giedriausias metų mėnuo. Kovą dažnai sninga, o gegužę dažni trumpi lietūs su perkūnija. Gegužės pradžioje dar kartais pasitaiko šlapdribos.

Vasara Lietuvoje vidutiniškai šilta. Karšti sausi orai kaitaliojasi su lietingais ir vėsiais. Pvz. 2006 m. liepos mėnesį beveik nuolat vyravo karšti sausi orai, o 2007 m. vasarą - lietingi ir vėsūs orai.

Ruduo Lietuvoje dažnai apsiniaukęs, vėjuotas ir lietingas, ypač pajūryje. Pvz. 2005 m. vidutinė oro temperatūra buvo nuo +6,1 iki +8,3 °C (nuo +0,5 iki +1,1 °C aukštesnė nei vidutinė daugiametė).

Lietuvoje saugomų teritorijų plotas yra 9988 km², tai sudaro 15,3 % Lietuvos ploto.

Saugomų teritorijų struktūra sudaro:

188 777 ha – Biosferos poligonai

177 994 ha – Draustiniai

436 922 ha – Regioniniai parkai

156 946 ha – Nacionaliniai parkai

37 250 ha – Rezervatai

Žemaičių aukštuma

Lietuva yra Rytų Europos lygumos vakariniame pakraštyje. Kalvotos aukštumos dienovidinių krypties ruožais kaitaliojasi su lėkštomis lygumomis. Baltijos pajūryje tęsiasi 15–20 km. pločio, iki 50 m absoliutaus aukščio Pajūrio žemuma, kurios pietuose yra Nemuno delta. Toliau į rytus yra Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių: kalvotos Vidurio Žemaičių aukštumos (aukščiausias taškas – Medvėgalis, 264 m) ir apie 100 m už ją žemesnės Vakarų žemaičių plynaukštės ir Rytų žemaičių plynaukštės. Į šiaurę nuo jos yra Ventos vidurupio žemuma. Lietuvos centrinėje dalyje iš šiaurės į pietvakarius tęsiasi Vidurio Lietuvos žemuma (didžiausias plotis apie 100 km, viduryje aukštis 80–90 m, šiaurėje 50–60 m, vakaruose 35–40 m).

Jos vakarinė dalis vadinama Nemuno žemupio žemuma. Nuo Pajūrio žemumos ją skiria Vilkyškių kalvagūbris. Kita Vidurio žemumos dalis (žemėjanti į šiaurę) susideda iš Nevėžio ir Mūšos-Nemunėlio žemumų. Linkuvos kalvagūbris skiria jas nuo Žiemgalos lygumos, kurios dauguma yra Latvijoje. Lietuvos pietuose ir rytuose yra Baltijos aukštumų Lietuvos lankas. Jame aukščiausias yra Stankūnų kalnas (287 m). Lanko pietinė dalis (tarp Vištyčio ežero ir Nemuno) vadinama Sūduvos aukštuma, vidurinė (tarp Nemuno ir Neries) – Dzūkų aukštuma, šiaurinė (į šiaurę nuo Neries iki Latvijos) – Aukštaičių aukštuma. Iš pietryčių, Baltijos aukštumas juosia Pietryčių lyguma. Rytuose į Lietuvą įeina nedidelės Lietuvos-Baltarusijos aukštumų dalys: Švenčionių-Naročiaus aukštuma ir Ašmenos aukštuma. Pastarojoje yra aukščiausias Lietuvos kalnas – Aukštojas (294 m).[4]

Fiziniai-geografiniai rajonai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva atsižvelgiant į fizinės geografijos ypatumus yra skirstoma į šiuos rajonus: [5]

  1. Įskaičiuojama Kuršių marių pakrantė; Baltijos jūros pakrantės ilgis siekia 90,6 km.
  1. Lithuania - European Commission. Europa.eu.
  2. Valstybės sienos geodezijos ir kartografijos darbai Archyvuota kopija 2022-07-09 iš Wayback Machine projekto.. Nacionalinė žemės tarnyba. Nuoroda tikrinta 2022-07-09.
  3. [1]
  4. LietuvaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos
  5. Lietuvos geografija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.