Lietuvos baudžiamasis statutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

1919 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis statutas (LR BS) – istorinis Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinis, XX a. pirmoje pusėje galiojęs baudžiamasis kodeksas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m., Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919 m. sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3), kuriuo buvo recepuotas 1903 m. Rusijos baudžiamasis statutas. Jį įvedant galioti Lietuvoje, buvo panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties bausmę, išskyrus 108 straipsnį (valstybės išdavimas). Tačiau ir pagal jį mirties bausmė negalėjo būti taikyta, nes įvedamomis įstatymo nuostatomis buvo nustatyta, jog vietoje mirties bausmės yra skiriamas sunkiųjų darbų kalėjimas.

Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos buvo keistas ir papildytas 30 kartų – įtraukti daugiau nei keli šimtai naujų straipsnių ir punktų. 1919 m. Baudžiamasis statutas rėmėsiklasikinės mokyklos principais, vienas iš šiuolaikiškesnių XX a. pradžioje parengtų baudžiamųjų teisynų.

Lietuvos baudžiamasis statutas buvo taikomas iki 1940 m., kai Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Respublikos teritorijoje buvo įvestas RSFSR baudžiamasis kodeksas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baudžiamasis statutas su papildomais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais. Kaunas, 1934.
  • Andriulis V. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918–1940 m.: antologinė apžvalga. Vilnius: Justitia, 2000. 286 p.
  • Alvydas Umbrasas. Lietuvos Respublikoje (1918–1940) veikusio Baudžiamojo statuto vertimų teisės terminijos skirtybės 78.