Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas (LTSR DĮK) - Lietuvos TSR darbo teisės įstatymų sąvadas, teisynas; darbo kodeksas. Įstatymas reglamentavo darbo santykius: visuomeninius santykius, susijusius su Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynimu. Priimtas 1971 m. birželio 1 d. Lietuvos TSR įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodekso patvirtinimo“ (Žin., 1972, Nr. 16-122). Įsigaliojo 1973 m. sausio 1 d.

Uždaviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarybiniais darbo įstatymais siekta reguliuoti „visų darbininkų ir tarnautojų“ darbo santykius, padėti didinti darbo našumą bei visuomeninės gamybos efektyvumą ir tuo pagrindu kelti materialinį ir kultūrinį darbo žmonių gyvenimo lygį, stiprinti darbo drausmę, ir palaipsniui paversti darbą visuomenės labui pirmutiniu gyvybiniu kiekvieno darbingo žmogaus poreikiu. Darbo įstatymai nustatė „aukštą darbininkų ir tarnautojų darbo sąlygų lygį, visokeriopą jų darbinių teisių apsaugą“ (LTSR DĮK 1 str.).

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kodeksas prasidėjo preambule, gausia politinės propagangos, lozunginių formuluočių („Didžioji Spalio socialistinė revoliucija panaikino išnaudojimo ir engimo santvarką. Darbo žmonės, šimtmečius dirbę išnaudotojams priverstinį darbą, pirmą kartą gavo galimybę dirbti sau, savo visuomenei“ /…/ „Iš kiekvieno pagal jo sugebėjimą, kiekvienam – pagal jo darbą“; darbas yra kiekvieno darbingo piliečio pareiga ir moralinė priedermė pagal principą: „Kas nedirba, tas nevalgo“ etc.).

Kodeksas buvo sudarytas iš 290 straipsnių, 19 skyrių. I skirsnis - Bendrosios nuostatos, II - Kolektyvinė sutartis, III - Darbo sutartis, IV - Darbo laikas, V - Poilsio laikas, VI - Darbo užmokestis, VII - Darbo normavimas, VIII - Garantijos ir kompensacijos, IX - Materialinė darbininkų ir tarnautojų atsakomybė, X - Darbo drausmė, XI - Darbo apsauga, XII - Moterų darbas, XIII - Jaunimo darbas, XIV - Lengvatos darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba ir kartu mokosi, XV - Darbo ginčai, XVI - Profesinės sąjungos. Darbininkų ir tarnautojų dalyvavimas įmonių, įstaigų, organizacijų valdyme, XVII - Valstybinis socialinis draudimas, XVIII - Darbo įstatymų laikymosi priežiūra bei kontrolė ir atsakomybė už jų pažeidimą, XIX - Baigiamieji nuostatai.

Galiojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki Lietuvos TSR įstatymai buvo suderinti su Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksu, galiojantys Lietuvos TSR darbo įstatymų aktai buvo taikomi, kiek jie neprieštarauja Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksui. Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas taikomas teisiniams darbo santykiams, atsiradusiems po jo įsigaliojimo (t. y. nuo 1973 m. sausio 1 d.). Darbo teisiniuose santykiuose, atsiradusiems iki įsigaliojant LTSR DĮK, šalių teisių ir pareigų vykdymas nuo 1973 metų sausio 1 d. buvo reguliuojamas sutinkamai su Kodeksu.

Kodekse esančios taisyklės, kurias nustatė TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų darbo įstatymų pagrindai, taikomos nuo atitinkamų Pagrindų taisyklių įsigaliojimo dienos, tai yra nuo 1971 metų sausio 1 d., TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1970 metų lapkričio 30 d. įsako „Dėl TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų darbo įstatymų pagrindų įsigaliojimo tvarkos“ numatyta tvarka.

Recepcija Lietuvos Respublikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo LTSR darbo įstatymų kodeksas buvo recepuotas. Greta LR DĮK galiojo taip pat naujai priimti atskiri LR darbo įstatymai. Naujai susiklosčiusius rinkos ekonomikos santykius darbo srityje reikėjo teisiškai sureguliuoti liberaliau, lanksčiau, aiškiau ir išsamiau. Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, buvo būtina reformuoti darbo santykių sritį pagal prisiimtus įsipareigojimus. Darbo įstatymų kodeksas neteko galios tik 2003 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, priimtas 2002 m. birželio 4 d. Pažymėtina, kad iki naujojo LR DK priėmimo daugelis Rytų bei Vidurio Europos valstybių kaip Vengrija, Lenkija ir kitos savo darbo teisę buvo jau reformavusios.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]