Lietuvos Respublikos teismų įstatymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Edit-delete-not encyclopedic2.svg  Yra kilę abejonių dėl šio straipsnio objekto reikšmingumo ir tinkamumo enciklopedijai.
Galima paieškoti straipsnio objekto aprašymų nepriklausomuose nuo jo patikimuose antriniuose šaltiniuose ir pasiremti jais straipsnyje.
 Emblem-paragraph.svg  Straipsnio tekstas ar jo dalis yra teisės akto ar jo fragmento kopija, kurią dar reikia pritaikyti Vikipedijai.
Pritaikykite pateiktą medžiagą Vikipedijai – perrašykite enciklopediniu stiliumi, apibendrinkite ar pan. Galite pateikti pasiūlymų diskusijose.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas - Lietuvos teismų santvarką įtvirtinantis įstatymo lygmens teisės aktas.

Paskirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teismų įstatymas nustato Lietuvos Respublikos teismų sistemą, jų kompetenciją, teismų organizavimo, veiklos, administravimo ir savivaldos sistemą, principus, teisėjų statusą, pretendentų į teisėjus atrankos, jų skyrimo teisėjais, teisėjų karjeros, atsakomybės procedūras, teisėjų socialines garantijas, kitus su teismais susijusius klausimus.

Reguliavimo pagrindai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teise į teisminę gynybą, teise, kad kiekvieno asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, valstybės valdžios padalijimo principu, pagal kurį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisės viršenybės, teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teismų organizacinio savarankiškumo, jų finansinio nepriklausomumo nuo kitų valstybės valdžios institucijų ir pareigūnų sprendimų, teismų savireguliacijos ir savivaldos, kitais teismų sutvarkymo, teisėjų statuso ir teismo proceso principais.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]