Lietuvos švietimo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Švietimo formavimasis Lietuvoje apima svarbiausius Lietuvos švietimo istorijos raidos etapus nuo pirmųjų mokyklų atsiradimo XIV a. pab. iki valstybingumo praradimo XVIII a. pab.

Aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunai valstybei XIV a. pab. - XV a. buvo sudėtingas laikotarpis. Teritorija buvo plačiai nusidriekusi į Rytus - apėmė dalį slavų žemių. Valstybė nesijautė saugi: jai nuolat grėsė užpuolimai iš Vakarų. Tačiau Lietuvos gyventojai siekė lygiuotis į Vakarų kultūrą kaip į brandesnės civilizacijos reiškinį. Valstybės gyvavimo raidoje šis laikotarpis buvo intensyvus, tad šaliai tvarkytis reikėjo pasirengusios jaunosios kartos. Pagrindinis lavinimo vaidmuo teko neinstituciniams švietimo židiniams - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarui, didikų, bajorų dvarams, valstybės institucijoms - seimams, seimeliams, teismams.

Krikščionybė į Lietuvą atėjo vėliau nei į kitas Europos šalis. Oficialus Jogailos ir Vytauto krikščionybės įvedimo aktas paskelbtas 1387 m. Apsikrikštijusi Lietuva susidūrė su universitetų Europa. 1387 m. Vakarų Europoje veikė apie 30 universitetų. Lietuvai kultūros evoliucijos etapus reikėjo pereiti kur kas greičiau.

Apsikrikštijusioje Lietuvoje pradėjo kurtis institucinio švietimo sistema. Viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švietimas priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. Tad pirmiausia mokyklos buvo skirtos dvasininkams rengti.

Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas XIV a. pab.: yra išlikę 1397 m. rašytinių liudijimų apie mokyklą, veikusią prie Vilniaus katedros.

Tačiau raštinės ir mokyklos negalėjo veikti be aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių. Lietuvos didikai ir bajorai siuntė savo sūnus į Vakarų universitetus. Pradžioje, į tuos, kurie buvo įsikūrę arčiausiai Lietuvos.

1387 m. Prahoje jau mokėsi 2 lietuvių studentai. 1397 m. šiame mieste jau buvo įsteigta lietuvių kolegija. Kur kas svarbesnį vaidmenį atliko Krokuvos Jogailaičių universitetas Ilgą laiką šis universitetas buvo geografiškai artimiausia Lietuvai mokslo įstaiga. Krokuvoje daugiausia mokėsi būsimieji Bažnyčios tarnai. Per XV a. Krokuvos universitete studijavo beveik 300 studentų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, per XVI a. - 450. Švietimo svarba Krokuvos universitetui iki Vilniaus universiteto įkūrimo negali prilygti joks kitas Europos universitetas.

Mokyklų tinklo užuomazgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XV a. laikytinas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu. Lietuvoje mokykla atsirado europėjimo epochoje ir buvo viena svarbiausių šio proceso dalių.

1397 m. Vilniaus kapitulos dokumentuose jau minima katedros mokykla. Vėliau atsiranda ir daugiau tokių mokyklų, steigiamų prie bažnyčių. XV a. pr. tokią mokyklą Naujuosiuose Trakuose įsteigė Vytautas, 1469 m. panaši mokykla įkurta Varniuose.

Manoma, kad visą XV a. buvo mokoma paprasčiausių Bažnyčios veiklai reikalingų dalykų: lotyniškai skaityti katekizmą, gal šiek tiek rašyti, aiškinamos Bažnyčios tiesos, mokoma giedojimo ir apskritai to, ko reikia patarnaujant pamaldoms. Tikėtina, kad XV amžiuje labai svarbus buvo ne institucinio švietimo vaidmuo.

Maždaug XVI amžiaus pradžioje susiformavo parapinių mokyklų tinklas. Institucinį švietimą tada sudarė I pakopos, t. y. parapinė (pradinė), mokykla. Parapinės mokyklos lygis buvo nepakankamai aukštas pasirengti universitetinėms studijoms, tačiau studentų lietuvių užsienio universitetuose daugėjo.

Pirmoji miesto mokykla įsteigta 1513 m. Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios ir turėjo kur kas didesnę paklausą nei katedros mokykla. Žinoma, kad šioje mokykloje buvo dėstoma Lietuvos, Magdeburgo ir Romos teisė bei graikų kalba.

Švietimo sistemos susikūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI amžiuje, Renesanso epochoje, Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla (I pakopa), aukštesnioji mokykla (II pakopa), universitetas.

Buvo kuriamas parapinių mokyklų tinklas. Vilniaus vyskupystėje, be Vilniaus miesto, veikė 30 mokyklų; išlikę liudijimų, kad įvairiais laikotarpiais veikė dar 54 mokyklos. Žemaičių vyskupystėje veikė 12 mokyklų.

Nuo XVI amžiaus pradžios Lietuvoje plito Renesanso idėjos. Tuo pat metu atsiranda ir reformacijos judėjimas. Didėjanti katalikų ir reformatų konkurencija skatino ugdyti jaunimą pagal savo pažiūras.bProtestantai steigė konfesines mokyklas prie savo parapijų, dvaruose, kurių savininkai rėmė protestantiškąsias idėjas. Mokyklas steigė ir stačiatikiai. Tačiau sėkmingiausiai su katalikų švietimu varžėsi reformatų švietimas. Siekta paliesti visus visuomenės sluoksnius, taip pat ir valstiečius. Šiam tikslui pritaikoma žemiausia – pradinė – švietimo pakopa. Didėjo poreikis Šventojo Rašto tiesų vaikus mokyti gimtąja kalba.

Siekiant stiprinti katalikybės plitimą, prie savo vienuolynų mokyklas steigė pranciškonai, dominikonai, benediktinai, bernardinai, augustinai, karmelitai. Kur nebuvo vienuolynų, vyskupai mokyklas kurti ir globoti pavedė parapijų kunigams.

Aukštąjį išsimokslinimą lietuviai vis dar įgydavo užsienio universitetuose. 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas tapo svarbiu lietuvių traukos centru. 15441550 m. Čia studijavo 30 jaunuolių iš liuteroniškų Lietuvos parapijų. Iš kitų Vokietijos universitetų taip pat sklido reformacijos idėjos. Katalikams reikėjo atsvaros, kuria tapo aktyvi jėzuitų ordino veikla šalyje.

Aukštasis mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didysis universiteto kiemas, XIX a. vidurys.

Aukštojo mokslo tradicijos Lietuvoje siekia XVI a. vid., kai jėzuitų ordinas įsteigė kolegiją, netrukus tapusią Vilniaus universitetu.

1569 m. Vilniuje prie Šv. Jonų bažnyčios steigiamai kolegijai vadovauti vyskupas V. Protasevičius pakvietė jėzuitus.

1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Lietuvoje pradėjo veikti visa institucinio švietimo sistema.

Vilniaus universitetas iki pat uždarymo 1832 m. buvo ne tik pagrindinė Lietuvos mokykla, bet ir svarbiausias kultūros centras. Per Vilniaus universitetą jėzuitai skleidė savo idėjas.

Manoma, kad studijų lygis senajame universitete nebuvo menkesnis nei Prahos, Krokuvos, Vienos ar Romos universitetuose. Į Vilnių atvykę katalikiškųjų Europos universitetų profesoriai įdiegė aukštus reikalavimus, intensyvaus mokymo sistemą. Vilniaus universiteto įtaka sklido ne tik Lietuvoje, bet ir toli už Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribų.

Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms.

Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygimantas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A. Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti.

1753 m. Vilniaus universitete įkuriama Astronomijos observatorija, viena seniausių Europoje ir ketvirtąją pasaulyje.

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai - Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas "imperatoriškojo " titulas.

Švietimo reforma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1773 m. pabaigoje sukurta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija - pirmoji švietimo ministerija (vartojant dabartinį terminą) Europoje. Edukacinė komisija įdiegė naują švietimo sistemą bei nubrėžė švietimo reformos tikslus.

XVIII amžiuje Lietuvos švietimo sistema iš esmės buvo vienose – jėzuitų – rankose. Ilgainiui toks vienpusis švietimas pradėjo nebetenkinti visuomenės poreikių ir neatitikti pasaulio švietimo raidos tendencijų.

1773 m. sustabdžius jėzuitų ordino veiklą, Lietuvos ir Lenkijos švietimo sistemai (buvusiai jėzuitų rankose) grėsė krizė. Lietuvos vicekancleris J. Chreptavičius ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis pasiūlė Seimui įkurti specialią jam pavaldžią švietimo komisiją. Jos paskirtis – perimti švietimą iš Bažnyčios ir jį reformuoti.

1773 m. spalio 14 d. įkurta Edukacinė komisija. Institucinės Lietuvos švietimo sistemos struktūra, kai švietimui vadovavo Edukacinė komisija, buvo tokia: Vilniaus universitetas (nuo 1781 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausioji mokykla); keturių mokymo apygardų pagrindinės apygardinės mokyklos; parapinės mokyklos; privati privačios mokyklos.

Švietimo reformos tikslas buvo visuotinis ir privalomas visų luomų mokymas. Kitos esminės idėjos – gimtoji kalba visų pakopų mokyklose (lenk.), krašto poreikius atitinkantis mokymo turinys, piliečio ugdymas. Be to, atsisakyta (teoriškai) fizinių bausmių, mokytojų autoritarizmo, skelbta luomų lygybė.

Lietuvos valstiečiai steigė ir namų mokyklas, kuriose mokyta tik lietuviškai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]