Lietuvos ir Suomijos santykiai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos–Suomijos santykiai)
 Lietuvos–Suomijos santykiai

Lietuva (oranžinė) ir Suomija (žalia) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • De jure pripažinimas iš Suomijos pusės: 1921 m. spalio 14 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugpjūčio 29 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Suomija: 575,8 mln. eur.
 • Suomija → Lietuva: 795,4 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Suomija → Lietuva (2020): 16 540[1]

Lietuvos ir Suomijos santykiai - santykiai tarp Lietuvos ir Suomijos. Oficialiai pradėti 1919 m. lapkričio 17 d., Suomijai pripažinus Lietuvą de facto, praėjus kiek daugiau nei metams po to, kai abi valstybės paskelbės savo nepriklausomybes, tačiau pirmieji kontaktai tarp šių valstybių siekia gerokai senesnius laikus.

Tiek Suomija, tiek Lietuva tarp ankstyvo XIX a. ir 1918 m. priklausė Rusijos imperijai ir nuo šios atitinkamai 1917 m. gruodžio 6 d. ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomybes. Suomija, pati atkūrusi savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, Lietuvą de facto pripažino 1919 m. lapkričio 17 d., de jure – 1921 m. spalio 14 d.[2] Dar kartą Suomija Lietuvą pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d. Dar kitą dieną atkurti diplomatiniai santykiai.

Lietuva savo šalies ambasadą turi įsteigusi Helsinkyje (dabartinis ambasadorius – Valdemaras Sarapinas), tuo tarpu Suomija turi ambasadą Vilniuje (dabartinis ambasadorius – Jussi Mikael Koskela). Neringoje įkurtas Suomijos garbės konsulatas, tuo tarpu Lietuvos garbės konsulatai įkurti Joensū, Seinejokyje, Levyje, Paimio ir Tamperėje.

Helsinkyje taip pat reziduoja Argentinos, Islandijos, Nikaragvos, Peru, Venesuelos akredituoti užsienio diplomatai Lietuvai.

2021 m. Suomijoje gyveno 1992 lietuviai, veikia Suomijos lietuvių bendruomenė. Tuo tarpu Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 151 Suomijos pilietis.[3]

Abi šalys yra ES, eurozonos, EBPO, kitų tarptautinių organizacijų narės. Šalys taip pat bendradarbiauja NB8 formatu.

Prezidentės Tarja Halonen ir Dalia Grybauskaitė, 2011 m.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai ankstyvuoju laikotarpiu ir viduramžiais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie ankstyvus prekybinius ryšius tarp suomių ir baltų liudija baltiški skoliniai suomių kalboje.[4]

XIV a. Kareliją valdė Gedimino sūnus Narimantas (Karelijos kunigaikščiu buvo 1333–1348 m. laikotarpiu).

Kitas epizodas apie Suomijos ir Lietuvos santykius – XVI a. Turku mieste gyvenęs hercogas Jonas Vaza veda Kotryną Jogailaitę. Ši santuoka ypač sustiprina švietimo mainus tarp tuometės LDK ir į Švedijos sudėtį įėjusios Suomijos – Suomijos ir Švedijos akademikai studijuodavo Vilniaus universitete, o paskui grįždavo atgal.[5]

Santykiai XIX a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiek Lietuva, tiek Suomija nuo XIX a. pr. buvo įjungtos į Rusijos imperiją. Yra žinių, kad 1831 m. sukilimo metu jo malšinimui buvo pasitelkti suomių kariai. Tuo tarpu poetas Fredrik Cygnaeus yra sukūręs eilėraštį apie T. Kosciušką. Lietuvoje yra išlikęs suomių kareivių kapas Skapiškyje, o įrašas ant paminklo suomių ir lotynų kalba nurodo apie ten 1855 metais palaidotus 220 suomių karių.[5]

Prie Suomijos ir Lietuvos kultūrinio suartėjimo ženkliai prisidėjo suomių rašytoja Maila Talvio, kuri su savo vyru kalbininku Jooseppi Julius Mikkola 1894 m. ir 1895 m. vasaras praleido Lietuvoje (Plokščiuose, Seirijuose, Udrijoje) ir po to Suomijos laikraštyje „Päivälehti“ paskelbė įvairių straipsnių apie Lietuvą ir jos žmones, kelionėse po Lietuvą užrašė apie 150 liaudies dainų, kai kurias išvertė į suomių kalbą. Jos parašytame romane „Dvi meilės“ pagrindinis veikėjas yra į Helsinkį atvykęs lietuvis. Tuo tarpu apsakymas „Idėjos auka“ aprašo Vincą Kudirką, kurį asmeniškai pažinojo. Mailos Talvio kūryba išversta į lietuvių kalbą.

Maila Talvio 1895 m. surengė kultūrinį vakarą Helsinkyje, kuriame buvo atliktos 6 lietuvių liaudies dainos. Rašytojos ir jos vyro J. J. Mikkolos apsilankymui ir indėliui į Lietuvą atminti 1993 m. Petro Kriaučiūno sodybos vietoje pastatytas koplytstulpis.[6]

Manoma, kad 1916–1917 m. Suomijoje buvo apie 2000 lietuvių, iš kurių apie 1000 gyveno Helsinkyje, daugiausia baigusiųjų tarnybą carinės Rusijos laivyne. Manoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Suomijoje veikė lietuviška mokykla.[5]

1917 m. gegužės 6 d. Helsinkio universiteto iškilmių salėje buvo suorganizuotas lietuvių vakaras, kurio metu skambėjo lietuviškos dainos, Čiurlionio ir Stasio Šimkaus kūriniai. Didžioji dalis dalyvių buvo suomių inteligentija, o prie organizavimo prisidėjo Maila Talvio ir profesorius Augustis Robertas Niemis. Profesorius Niemis taip pat nuo 1900 m. tris dešimtmečius tyrė lietuvių folkloristiką, o už gausų indėlį buvo apdovanotas atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Santykiai nepriklausomybės kovų metu (1917–1920 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suomija pirmoji paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Tiek lietuviai, tiek suomiai kariavo nepriklausomybės kovas siekdami iškovoti nepriklausomybę. Vis dėlto dėl santykinai didesnio atstumo bendradarbiavimas buvo minimalus.

Santykiai tarpukario laikotarpiu po viena kitos pripažinimo (1920–1940)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1925 m. Helsinkyje veikė garbės, 1932–1940 m. – generalinis konsulatas Helsinkyje (konsulo pareigas ėjo Karlas Ragnaras Ölleris). Garbės konsulatai taip pat buvo įkurti Vyborge ir Turku. 1922 m. Kaune atidarytas Suomijos konsulatas. Lietuvoje (konsulas – Vainio Aarnio). Po 1926 m. gruodžio perversmo Lietuva savo pasiuntinybę Suomijoje uždarė. 1938 m. šalys pasirašė susitarimą dėl atsiskaitymo už prekes tarpuskaitos būdu.

1927 m. Kaune buvo įsteigta lietuvių-suomių draugija. Draugija turėjo apie 100 narių, o didieji aktyvistai buvo Suomijoje gyvenę lietuviai, glaudžiai palaikę ryšius su suomiais. Draugija veikė iki 1940 m. Tuo tarpu Helsinkyje nuo 1931 iki 1944 m. veikė suomių-lietuvių draugija, įsteigta A. R. Niemio su žmona, garbės konsulo R. Öllerio ir kitų.

Tarpukariu tiek Suomija, tiek Lietuva, buvo laikomos Baltijos valstybėmis.[7] Kita vertus, po 1934 m. perversmų Estijoje ir Latvijoje, vienintelė Suomija išliko parlamentinė demokratija ir tai nutolino glaudesnį bendradarbiavimą su kitomis Baltijos šalimis.

Vis dėlto 1939 metais Lietuva Žiemos karo metu Suomijai palaikymo nepareiškė ir 1939 m. gruodžio 14 dieną nebalsavo už TSRS pašalinimą iš Tautų Sąjungos dėl šios karinės agresijos – tuo metu Lietuva laikėsi prielankumo TSRS politikos dėl neseniai pasirašytos savitarpio pagalbos sutarties.[7]

Santykiai okupacijų metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų okupacija sutraukė Suomijos ir Lietuvos bendradarbiavimą. Tačiau kultūriniai santykiai ėmė iš naujo megztis dar sovietmečiu – net du Suomijos miestai susigiminiavo Lietuvai esant TSRS sudėtyje. 1967 m. su Kokola susigiminiavo Kapsukas, o 1970 m. su Vilniumi susigiminiavo Joensū.

Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, disidentų buvo įkurta Helsinkio grupė, siekusi viešinti atvejus, kai TSRS nesilaiko 1975 m. pasirašyto Helsinkio susitarimo.

Santykiai tarp atkurtos Lietuvos Respublikos ir Suomijos (1991 m.–dabar)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suomija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d. Tačiau Lietuvai prielankūs suomiai dar 1990 m. įkūrė „Donelaičio“ Lietuvos bičiulių draugiją.[8]

Profesoriaus Augusčio Roberto Niemio garbei Verkių seniūnijoje pavadinta gatvė. Nuo 1992 m. gyvuoja tradicija per vasario 16-ą dieną padėti gėlių ant jo kapo Helsinkyje taip pagerbiant atminimą, dalyvaujant Lietuvos ambasados, lietuvių bendruomenės, Suomijos „Donelaičio“ draugijos atstovams.

Aukščiausi abiejų šalių vadovai ne kartą oficialiai lankėsi vienas kito valstybėse. Paskutinįkart Lietuvos valstybės vadovas Suomijoje lankėsi 2019 m. – tuomet Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Suomijos Prezidentu Sauli Niinistö, Ministru Pirmininku Antti Rinne ir Parlamento Pirmininku Matti Vanhanenu.[9]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Šiaurės Europos šalimis (Danijos Karalyste, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalyste, Suomijos Respublika, Švedijos Karalyste) grupė (dabartinis pirmininkas Giedrius Surplys)[10].

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suomijoje Helsinkio universtitete veikia baltistikos centras, vadovaujamas prof. Laimutės Baluodės, kuriame mokoma lietuvių kalbos. Tuo tarpu Vilniaus universitete yra skandinavistikos specialybė, kurioje mokoma suomių kalbos. Suomių kalbos taip pat galima mokytis Vytauto Didžiojo Universitete. Vyksta akademinių mainų tarp Suomijos ir Lietuvos universitetų bei kolegijų.

Lietuvoje gerai žinoma mumius sukūrusi Tuvė Janson, jos pasakos išverstos į lietuvių kalbą.[11] Bendrojo lavinimo mokyklose supažindinama su suomių ir karelų epu Kalevala.

Ekonominiai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Suomijos siekė 1,37 mlrd. eurų, o Suomija buvo 14-ta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja importas iš Suomijos į Lietuvą.

  • Eksportas sudaro 575,8 mln. eurų; Suomija yra eksporto partnerė nr. 17
  • Importas sudaro 795,4 mln. eurų; Suomija yra importo partnerė nr. 11. Daugiausiai importuojama mašinų ir mechaninių įrenginių, mineralinio kuro, elektros mašinų ir įrenginių, antžeminio transporto priemonių bei popieriaus ir kartono.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Suomija yra 10-a (investicijos siekia 659,41 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje dydis Suomijoje yra kuklesnis – 33-as pagal dydį (investicijos siekia 3,46 mln. eurų).[12]

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[13] 2020[14] 2021[15] 2022[3]
Suomijos piliečių skaičius Lietuvoje 98 126 137 151
Metai 2015[13] 2019[14] 2020[15] 2021[3]
Lietuvos piliečių skaičius Suomijoje 1 315 1759 1879[a] 1992
  1. ↑ neoficialūs duomenys

Pasiuntinių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Suomijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra baigtinis

Suomijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai suomiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už nuopelnus Lietuvai nuo 1992 m. iki 2018 m. apdovanota 17 Suomijos piliečių.[16]

  • Martti Ahtisaari (1996 m. sausio 15 d., Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius)
  • Matti Jaakko Autio (1997 m. lapkričio 19 d., LDK Gedimino ordino Karininko kryžius)
  • Mauri Casimir Elovainio (2013 m. sausio 31 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)
  • Jan Erik Enestam (1997 m. lapkričio 19 d., LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius)
  • Tarja Halonen (2002 m. kovo 5 d., Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius)
  • Tapani Harviainen (2008 m. birželio 26 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius)
  • Ulla Liisa Heino (2004 m. vasario 6 d. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius)
  • Teppo Kalevi Heiskanen (2009 m. vasario 4 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)
  • Taina Sinikka Kiekko (2004 m. birželio 25 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius)
  • Paavo Lipponen (2004 m. balandžio 21 d., LDK Gedimino ordino Didysis kryžius)
  • Hannu Niemi (2008 m. vasario 5 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)
  • Sauli Väinämö Niinistö (2013 m. balandžio 24 d., Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine)
  • Stasė Rajala Ordino (2007 m. birželio 14 d., „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis)
  • Maj-Lis Ellen Anneli Temmes (2016 m. liepos 4 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)
  • Aulis Tapio Tinnilä (2003 m. birželio 25 d., LDK Gedimino ordino Karininko kryžius)
  • Taisto Veikko Tolvanen (1996 m. birželio 18 d., LDK Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius)
  • Jorma Vartiainen (2003 m. vasario 3 d., Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius)

1928 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu buvo apdovanotas Augustis Robertas Niemis.[5]

Apdovanotųjų lietuvių sąrašas nėra pilnas.

  • Prezidentas Valdas Adamkus – Baltos rožės ordinu su dideliu kryžiumi (apdovanotas 2002 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 „Suomija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-11-21. Nuoroda tikrinta 2021-11-21.
  2. ↑ Lietuvos pripažinimas de facto ir de jure
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  4. ↑ Šimtmečius tebesitęsiantys Lietuvos ir Suomijos ryšiai | Pasaulio lietuvis
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Šimtmečius tebesitęsiantys Lietuvos ir Suomijos ryšiai | Pasaulio lietuvis
  6. ↑ Petro Kriaučiūno sodybos vieta Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ 7,0 7,1 Ramūnas Bogdanas. Suomija ir Lietuva prieš 80 metų rinkosi: pasiduoti ar kautis? – LRT
  8. ↑ Lietuvos ambasadorius Suomijoje dalyvavo „Donelaičio“ draugijos įkūrimo 30-mečio renginyje (Lietuvos užsienio reikalų ministerija) Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ Prezidentas darbo vizito vyksta į Suomiją. Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarija Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Tarpparlamentinių ryšių su Šiaurės Europos šalimis (Danijos Karalyste, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalyste, Suomijos Respublika, Švedijos Karalyste) grupė (lrs.lt)
  11. ↑ MUMIAI, KURIE GYVENA SU MUMIS | IBBY Lietuva
  12. ↑ Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Dvišaliai ekonominiai ryšiai su Suomija Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ 13,0 13,1 Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  14. ↑ 14,0 14,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  15. ↑ 15,0 15,1 Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  16. ↑ Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ž • A • R
Lietuva Lietuvos užsienio politika
Afrika
Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys
Lietuvos herbas
Amerika
Azija
Europa
Okeanija
Tarptautinės sąjungos
Kita
Istorinės šalys
Diplomatinės misijos
Lietuvos užsienio reikalų ministerija


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_ir_Suomijos_santykiai&oldid=7192108"