Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – mokslo įstaiga Vilniuje, Vileišių rūmuose. Atlieka fundamentinius ir taikomuosius lietuvių literatūros ir tautosakos tyrimus.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1939 m. įkurtas Lituanistikos institutas, 1941 m. pavadintas Lietuvių literatūros institutu. 1952 m. sujungus Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos institutus bei prijungus Istorijos instituto Tautosakos skyrių įkurtas Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, priklausantis Lietuvos mokslų akademijai.
1990 m. pertvarkytas, įsteigti 2 savarankiški institutai: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ir Lietuvių kalbos institutas.
Užima 2 pastatus, kuriuos inžinierius Petras Vileišis pagal Augusto Kleino projektą pastatė 1904–1906 m.
Iki 1931 m. rūmuose gyveno Vileišiai, nuo 1932 m. jie tapo lietuvių kultūros židiniu.
1907–1940 m. buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija ir jos biblioteka, „Ryto“ draugija. Rūmuose prie gatvės įsteigta spaustuvė, kuri spausdino pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, veikė lietuviškų knygų knygynas. 1907 m. surengta Pirmoji lietuvių dailės paroda ir įsteigta Lietuvių dailės draugija. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos mokslų akademijai, vėliau Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.[1]
Institutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Institute yra Senosios, Naujosios, Šiuolaikinės literatūros, Tekstologijos, Dainyno, Sakytinės tautosakos skyriai, tautosakos archyvas, mokslinė biblioteka ir leidybos centras. Dirba 122 darbuotojai, iš jų 68 mokslo darbuotojai: 4 habilituoti daktarai (2 profesoriai), 40 daktarų (8 docentai), 24 jaunesnieji mokslo darbuotojai, 10 doktorantų, 44 kiti darbuotojai. (2009 m.).
Institutas leidžia tęstinius leidinius, monografijas bei studijas, skirtas atskiriems autoriams, literatūros žanrams ar teorinių literatūros bei tautosakos problemų analizei, lietuvių literatūros klasikų raštus.[2] Skiria kasmetinę literatūros premiją už kūrybiškiausią šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį.
Šalia auga savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas Aštuonių klevų ratas.
Leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tęstiniai leidiniai
- Tautosakos darbai,
- Senoji Lietuvos literatūra, nuo 1992 m.
- Colloquia, nuo 1999 m.
- Lietuvių liaudies dainynas, nuo 1980 m., iki 2006 m. išėjo 19 t.
Knygų serijos
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvių literatūros istorija, 4 t. 1957–1968 m., 2 t. 1979–1982 m., 1977 m. rusų k., 1997 m. anglų k.
- Vytautas Kubilius. XX a. lietuvių literatūra, 1995 m., 1996 m.
- XIX a. literatūra, 2000 m.
Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1941–1946 m. Vincas Mykolaitis-Putinas
- 1946–1984 m. Kostas Korsakas
- 1984–1993 m. Jonas Lankutis
- 1993–2001 m. Leonardas Sauka
- 2001–2007 m. Algis Kalėda
- 2008–2018 m. Mindaugas Kvietkauskas
- Nuo 2018 m. Aušra Martišiūtė-Linartienė
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
- ↑ Donata Mitaitė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 174 psl.