Lietuviškas ilgasis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lietuviški ilgieji – pusapvaliai sidabriniai sunormintos masės XIII–XIV a. strypeliai, skirti piniginiams atsiskaitymams. Jų rasta dabartinės Lietuvos teritorijoje, todėl jie vadinami lietuviškaisiais.[1] Jie buvo pirmieji savi lietuvių pinigai.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas ilgasis vartotas iki XVI a. pabaigos, jis minėtas Simono Daukanto. Lietuviškoje numizmatinėje literatūroje įsigalėjo XX a. Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ (1599) kaip ilgųjų sinonimas pateikti talentai (lydiniai).

Yra rasta lietuviškų sidabro ilgųjų su įrėžtu pavadinimu изрой, šis terminas minėtas ir XIII a. pabaigos rusų šaltiniuose, todėl rusiškoje numizmatinėje literatūroje lietuviškas ilgasis dažnai vadinamas izroj.[2]

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviški ilgieji būdavo 10–17 cm ilgio, sverdavo 100–105 g. Lobiuose aptinkami ir smulkūs atkirsti ilgųjų fragmentai.

Lietuvoje monetas dažniausiai sulydydavo į sidabro lydinius, kurie ir buvo pirmieji lietuvių pinigai – lietuviški ilgieji. Įkartos lydinyje buvo skirtos sidabro kokybei nustatyti. Pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinių svorio pagrindu buvo paimta skandinaviška markė. Pusė markės (104 g) sudarė vidutinį lietuviškų ilgųjų (kapų) svorį. Šie lydiniai, randami kartu su Didžiojo Naugardo rubliais bei Kijevo grivnomis, leidžia juos datuoti XII–XIV a.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Grimalauskaitė D. (2003) Antano Buračo „Pasaulio valiutų ir monetų žinynas“. Recenzija. In: Pinigų studijos
  2. Неклюдов В. Н. (1945) О русских денежных слитках // Труды отдела нумизматики, Т. 1. Ленинград: Государственный Эрмитаж.