Lietuva (kino teatras)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).



„Lietuva“ – garsus kino teatras Vilniuje, Pylimo gatvėje, pastatytas 1965 m. ir uždarytas po 2002 m. Vilniaus miesto savivaldybės suklastoto audito ir pardavimo privačiai bendrovei.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kino teatras „Lietuva“ pastatytas 1965 metais. Jame buvo demonstruojami patys naujausi ir populiariausi kino filmai. 19651985 m. salės apkrovimas siekė 85 %. Per metus kino teatre apsilankydavo daugiau nei 1,84 mln. žiūrovų, pajamos už parduotus bilietus sudarydavo daugiau negu 1 mln. rublių. [1]. 1997 m. kino teatras buvo smarkiai rekonstruotas, salėse įdiegta pasaulio kino standartus atitinkanti vaizdo ir garso technika. Nuo 1994 m. „Lietuvos” kino teatras buvo Europos sąjungos asociacijos „Europa Cinemas” sistemoje.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu „Lietuvoje” buvo organizuojami tokie renginiai kaip festivalis „Kino pavasaris”, „Prancūzų trumpo metražo kino naktis“, „Reklamos naktis”, „Afrikos kino naktis“, Ispanijos, Japonijos, Izraelio, Korėjos, Rusijos kino festivaliai, Kino klubo renginiai, surengta daugiau negu 20 susitikimų su pasaulio kino industrijos korifėjais iš Rusijos, Prancūzijos, D. Britanijos, Vokietijos, JAV – Nikita Michalkov, Peter Greenaway, Werner Herzog, Leos Carax, Krzysztof Zanussi, Agnieszka Holland, Jerzy Kawalerowicz, Valery Todorovski, Sergei Solovjov, Ala Surikova, Kira Muratova ir kt..



Didžioji salė ir Salė 88[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1997 m. atliktos rekonstrukcijos kino teatras turėjo dvi sales – Didžiąją ir Salę 88. Didžioji salė turėjo 983 sėdimas vietas ir vieną didžiausių ekranų Europoje, kurio plotas siekė 200 m². Šioje salėje buvo įdiegta kokybiška kino projekcijos ir naujausia skaitmeninė „Dolby“ garso sistema (Dolby Digital, Dolby A, Dolby SR). „Salė 88“ atidaryta 1998 m. Čia taip pat buvo įrengta naujausia projekcijos ir skaitmeninė „DOLBY“ garso sistema.

Privatizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybinis kino teatras „Lietuva“ 19901991 m. buvo reorganizuotas į UAB „Lietuvos kino teatras“, kurio apie 93 % akcijų valdė Vilniaus miesto Savivaldybė, o likusius 7 % akcijų įsigijo 14 kino teatro darbuotojų. 1997 m. UAB „Kino teatras Lietuva“, su Savivaldybės žinia paėmė 1 mln. 900 tūkst. litų kreditą iš Žemės ūkio Banko kapitalinei renovacijai ir įrangai įsigyti. Maždaug per keletą metų kreditas buvo gražintas iš kino teatro uždirbtų lėšų. Vyriausybės parama skiriama nebuvo. 1998 m. buvo paimtas antras – 2 mln. 500 tūkst. litų kreditas tolesnei renovacijai ir įrangai, kurio gražinimas buvo išdėstytas iki 2005 m.. Privatizavimo laikotarpiu 2002 m. dar buvo likusi kiek daugiau nei 1 mln. litų negražinto kredito dalis.

Už pasiskolintus pinigus buvo atliktas kapitalinis viso pastato ir priestato remontas, suformuota antra 88 vietų salė, įrengta moderni projekcinė ir garso įranga – du vokiški kino projekciniai aparatai (tuomet kainavę po 125 tūkst. Vokietijos markių, t. y. po 300 tūkst. litų), įrengti ekranai, sutvarkyta salių akustika, įrengta brangi dolby garso sistema, įrengtos minkštos kėdės, atnaujintos ir modernizuotos elektros, šildymo ir ventiliacijos sistemos.

Kino teatras laiku gražino kreditus, iš savo uždirbtų pinigų mokėjo darbuotojams atlyginimus, pats finansavo kino programas, filmų importą, vertimus, subtitravimą, mokėjo žemes nuomos mokestį ir pelno mokestį. „Lietuva“ gaudavo maždaug 80 tūkst. eurų per metus subsidiją iš Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos, kaip „European cinema“ tinklo dalyvis, demonstravęs prancūzų kino produkciją.

2002 m., prieš pat kino teatro privatizavimą, Vilniaus m. savivaldybės ekonomikos skyrius padarė UAB „Kinoteatras Lietuva“ turto vertinimo perkainavimą. Įmonės turto balanse buvo įvertintas didelis nusidėvėjimas už 2001 m. finansinį laikotarpį. 2002 m. gegužę įvyko pirmasis aukcionas; aukcioną laimėjusi „Vilniaus prekybos“ grupės įmonė UAB „Regiono investicija“ kino teatrą pirkti atsisakė paaukodama 100 tūkst. litų užstatą. Po pusmečio surengtame antrajame aukcione „Regiono investicija“ kino teatrą įsigijo už dvigubai ar net trigubai mažesnę nei pavasarį sumą – maždaug už 2 mln. litų. Po trejų metų nuo antrojo aukciono, „Regiono investicija“ pardavė kino teatrą „Lietuva“ už gerokai didesnę sumą bendrovei „M2Invest“, kuri buvo plėtros bendrovės „Rojaus apartamentai“ akcininkė. [2] 2012 m. pradžioje, už 9 mln. litų pradinę kainą, kino teatro ir kiemo pastatus aukcione įsigijo SEB banko įmonė 'Litectus'. [3]

Bandymas išsaugoti kino teatrą „Lietuva“[taisyti | redaguoti kodą]

2005 m. kino teatro direktorė Vida Ramaškienė paskelbė apie rugsėjo 25 d. įvyksiantį uždarymą. [4] Buvo surengta keletas protesto akcijų (tarp jų – „Šuns balsas į dangų neina“, „Ar draugas Tatatavičius viską padarė, kad mes gražiau gyventume“).

Nepatenkintieji savo nuomonę dėl, jų teigimu, prieštaringo kultūros paveldo objektų privatizavimo ir naikinimo ir su jais susijusių kultūros organizacijų išskaidymo reiškė protesto ir meno akcijomis, peticijomis, straipsniais žiniasklaidoje. 2006 m. liepos 11 d. paskelbtoje peticijoje buvo pareikšta, jog Vilniaus savivaldybė per menkai atstovauja viešiesiems interesams ir leidžia privačiam investuotojui galutinai sunaikinti vieną iš svarbiausių sostinės viešųjų kultūros erdvių, kurią subrandino buvęs „Lietuvos“ kino teatras. [5] Peticija buvo paskelbta pilietinio judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“, įsteigto menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų iniciatyva ir pasirašyta miestiečių, tarp jų – Šarūno Bagdono, Audrio Karaliaus, dr. Tomo Grunskio, Evaldo Janso, Rūtos Milinskaitės, Mirjam Wirz, dr. Eligijaus Railos, dr. Rūtos Pileckaitės, dr. Audronės Žukauskaitės, dr. Tomo S. Butkaus, dr. Nerijaus Mileriaus ir kt., taip pat surinkta apie 7000 festivalio „Kino pavasaris“ metu apsilankiusių žiūrovų parašų.

2007 m. bendrovė „Rojaus apartamentai“ siekė iš protesto organizatorių prisitesti 200 tūkst. litų.[6], tačiau 2008 m. sausio mėnesį ieškinys judėjimo „Už Lietuvą be kabučių" iniciatoriams (paveldo ekspertei Jūratei Markevičienei, režisieriui Vytautui Domaševičiui, menininkui, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Gediminui Urbonui ir muzikologui Tomui Bakučioniui) pakilo iki 609 tūkst. Lt. [7][8]

2009 m. vasarį Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino grupės piliečių prašymą laikinai sustabdyti miesto tarybos patvirtintą detalųjį planą, pagal kurį leista griauti kino teatrą.[9]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]