Lichtenšteino antilopė
| Sigmoceros lichtensteinii |
|---|
 Lichtenšteino antilopė (Sigmoceros lichtensteinii) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Sigmoceros lichtensteinii Peters, 1852 |
Lichtenšteino antilopė (Sigmoceros lichtensteinii) – dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, paplitęs pietryčių–pietų Centrinės Afrikos savanose ir miombo miškuose.[1]
Lichtenšteino antilopė traktuojama kaip hartebesto (Alcelaphus buselaphus) porūšis (A. b. lichtensteinii), o dalyje literatūros – kaip atskira rūšis (kartais išskiriant gentį Sigmoceros).[2][3]
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lichtenšteino antilopė – stambi, aukštapetė galvijinių antilopių atstovė. Suaugusių individų kūno masė paprastai siekia apie 165–180 kg, o gyvenimo trukmė gali siekti apie 15 metų.[4] Būdinga preorbitalinių liaukų sekrecija ir tamsesnės dėmės už pečių, siejamos su gyvūno pavadinimo kilme (angl. hartebeest).[4]
Paplitimas ir buveinė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lichtenšteino antilopė (Alcelaphus buselaphus porūšis) yra aptinkama Angoloje, Malavyje, Mozambike, Tanzanijoje, Zambijoje ir Zimbabvėje, o Burundyje laikoma išnykusia.[2] Anksčiau ji buvo plačiai paplitusi miombo miškuose pietų–centrinėje Afrikoje, tačiau šiuo metu daugiausia sutinkama saugomose teritorijose Tanzanijoje, Mozambike ir Zambijoje. Angoloje ji gali būti išnykusi.[2]
Rūšis siejama su miombo zona ir atviromis miškų–žolynų sandūromis (ekotonais), dažnai – su drėgnesnėmis vietomis (pvz., dambomis) ir žolynų properšomis miškuose. Antilopės vengia tankiai uždarų miškų masyvų.[2][4] Nurodoma, kad ji yra priklausoma nuo paviršinio vandens šaltinių.[4]
Elgsena ir mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rūšis yra bandinė ir pasižymi teritoriniu elgesiu. Būriai, kuriuos sudaro teritoriją saugantis patinas, patelių grupė ir jaunikliai.[4] Tipinis užimamos teritorijos dydis gali būti apie 250 ha, o patinai aktyviai gina teritoriją nuo kitų patinų.[4]
Minta daugiausia žolėmis, dažnai traukia degėsių plotai su atžėlusia augmenija. Kartais gali ėsti ir sumedėjusių augalų dalis.[4] Lichtenšteino antilopė yra labiau pakanti miškingesnėms buveinėms ir aukštesnei žolei nei kai kurios kitos galvijinės antilopės, todėl dažnai laikoma ekotono rūšimi.[2]
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poravimosi laikotarpis dažniausiai tęsiasi nuo lapkričio iki sausio, o jauniklių vedimas dažniau fiksuojamas liepos–rugsėjo mėnesiais. Nėštumas trunka apie 240 dienų, jaunikliai žindomi maždaug 6–8 mėnesius. Patelės lytiškai subręsta apie 15–18 mėn., o patinai – apie 2 metus.[4]
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos vertinimu, Lichtenšteino antilopė priskiriama prie susirūpinimo nekeliančių rūšių kategorijos, o populiacijos tendencija įvardijama kaip stabili.[2] Rūšis yra pažeidžiama dėl medžioklės ir buveinių nykimo, susijusio su žemės ūkio plėtra, o išlikimas stipriai priklauso nuo veiksmingos apsaugos didelėse saugomose teritorijose.[2] Tarp svarbiausių teritorijų, kuriose išlieka reikšmingos populiacijos, minimos Seluso ekosistema ir kitos saugomos vietovės Tanzanijoje, taip pat Kafuė nacionalinis parkas ir Luangvos Zambijoje.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Lichtenšteino antilopė“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (Lietuvos Respublikos terminų bankas). Nuoroda tikrinta 2026-01-29.[neveikianti nuoroda]
- 1 2 3 4 5 6 7 8 „Lichtenstein's Hartebeest (Alcelaphus buselaphus ssp. lichtensteinii) – The IUCN Red List of Threatened Species“. IUCN. Nuoroda tikrinta 2026-01-29.[neveikianti nuoroda]
- ↑ „Lichtenstein's hartebeest“. Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2026-01-29.
- 1 2 3 4 5 6 7 8 „Wildlife Ecology and Management in Zambia“ (PDF). Wildlife Producers Association of Zambia. pp. 56–57. Nuoroda tikrinta 2026-01-29.
