Liachovo salos
74°39′ š. pl. 141°59′ r. ilg. / 74.650°š. pl. 141.983°r. ilg.
Liachovo salos (rus. Ляховские острова) – salų grupė Arktyje, tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų, Naujojo Sibiro salyno pietinė dalis, prie Jakutijos krantų.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Liachovo salas sudaro 2 didelės salos: Didžioji Liachovo sala (plotas – 5300 km²) ir Mažoji Liachovo sala (1325 km²), bei 2 mažesnės salos: Stolbovojaus (170 km²) ir Semionovo sala. Bendras plotas ~6100 km². Nuo žemyno salos atskirtos Dmitrijaus Laptevo sąsiauriu, nuo Anžu salų – Sanikovo sąsiauriu.
Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Susidariusios iš mezozojaus skalūnų ir smiltainių. Lygumos; didžiausias aukštis 311 m, Emij Taso k., Didžiojoje Liachovo saloje. Tundra. Termokarstiniai ežerai.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Salas 1712 m. atrado Jakovas Permiakovas ir Merkurijus Vaginas. Pavadintos Sibiro pirklio Ivano Liachovo garbei. Medžiojamos poliarinės lapės.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Liachovo salos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 65 psl.