Levas Manovičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Levas Manovičius
Gimė: 1960
Maskva
Veikla: Dėstytojas, rašytojas
Sritis: Kompiuterinė animacija, interaktyviosios medijos, kinas ir fotografija
Organizacijos: City University of New York, Graduate Center, European Graduate School, California Institute of the Arts, UCLA, University of Amsterdam, Stockholm University, University of Art and Design Helsinki.
Pareigos: Dėstytojas
Alma mater: City University of New York, Graduate Center
Doktorant. vadovas: Mieke Bal

Levas Manovičius (gimė 1960 m.) yra knygų apie naujųjų medijų teorijas autorius, informatikos profesorius Niujorko miesto universiteto absolventų centre (CUNY), dailės profesorius Kalifornijos universitete ir vizituojantis profesorius Europos absolventų mokykloje (EGS) Saas-Fee mieste, Šveicarijoje. Manovičiaus tyrimai ir mokymai sutelkti į skaitmeninius humanitarinius mokslus, socialinę kompiuteriją (Social computing), naujųjų medijų meną ir teoriją bei programinę įrangą.

Jo geriausiai žinoma knyga yra „Naujųjų medijų kalba“, kuri buvo plačiai įvertinta, išversta į 10 kalbų ir naudojama paskaitų metų visame pasaulyje. Manovičiaus naujausia knyga „Software Takes Command“ buvo išleista 2013 m. „Bloomsbury“ leidyklos, o pirminė versija buvo išleista su Creative Common licencija, kuri naudotojams suteikia teisę platinti knygą ir kitas lengvatas.

Jo tyrimų laboratorija „Software Studies Initiative“ (veikia nuo 2007 m.) davė pradžią didelių vaizdų ir vaizdo įrašų kolekcijų skaičiavimų analizei. „Software Studies Initiative“ kuria kultūros rinkinių vizualizacijas „Google“, Niujorko viešajai bibliotekai bei Modernaus meno muziejui Niujorke.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Levas Manovičius -  menininkas ir naujųjų medijų teoretikas. Gimė 1960 metais Maskvoje, studijavo dailę, architektūrą ir informatiką. Persikėlęs į JAV, Niujorko universitete baigė eksperimentinės psichologijos magistrantūrą, taip pat Ročesterio universitete apgynė vizualumo ir kultūros studijų krypties daktaro disertaciją. Iki šiol dirba kompiuterinės animacijos, interaktyvių medijų, kino ir fotografijos srityse. Kalifornijos Universiteto Vizualiųjų menų fakultete dėsto skaitmeninio meno istoriją, naujųjų medijų teoriją ir estetiką, veda seminarus ir dirbtuves apie medijų kultūrą, taip pat vadovauja Kalifornijos telekomunikacijų ir informacinių technologijų institute vykdomam programinės įrangos studijų projektui.

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Software Takes Command (2013) - šioje knygoje Levas Manovičius detaliai analizuodamas pagrindines medijų programas („Photoshop“, „After Effects“), populiarias interneto paslaugas („Google Earth“), dizaino projektus, judesio grafikas bei interaktyvias aplinkas kalba apie tai, kas septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose skatino programuotojus galvoti idėjas ir kurti technikas, kurios yra pagrindas tokių šiuolaikinių programų kaip „Photoshop“, „Illustrator“ ir „Final Cut“ bei kaip šie įrankiai formuoja medijų ir dizaino vizualinę estetiką.
  • Software Culture (2010) - knyga apie programinę įrangą, kurioje bandoma apibrėžti „Kultūros programinę įrangą“. Ištrauka iš knygos: „Mano tikslas nėra išsamiai supažindinti su kultūros programine įranga ar medijų kūrimo įranga. Taip pat aš nediskutuosiu apie visas naujas kūrimo technikas skirtingose kultūros srityse, kurias ji leidžia. Vietoj to, aš nutiesiu konkretų kelią per istoriją nuo 1960 m. iki šiandienos, kuri palies kelis jos kritinius taškus.
  • Soft Cinema (2005) - ši knyga pristato „Soft Cinema“ projekto bendrąsias sąvokas, parodos „Future Cinema. The Cinematic Imaginary after Film“ (2002 m. lapkričio 16 - 2003 m. kovo 30), vykusios Karlsrūje miesto meno ir medijų centre, dokumentų leidimą ir kelis architektūros projektus sukurtus šiam leidimui. Knyga užbaigiama trumpa išgalvota istorija „Teksasas“, kurią šis leidinys naudoja kaip įgarsintą pasakojimą.
  • Black Box - White Cube (2005)
  • Naujųjų medijų kalba (2001)
  • Info Aesthetics (2001) - ši knyga peržvelgia šiuolaikinę kultūrą, kad aptiktų kylančią estetiką ir kompiuterinės kultūros formų specifiką visuomenei informuoti. Knyga yra sistematiškas mūsų pačių periodo nuo 20 amžiaus, kai modernistai sukūrė naują estetiką, naujas formas, naujus reprezentacijos būdus ir naujus industrinės visuomenės simbolius, palyginimas. Knygoje atsakoma, kaip mes galėtume ieškoti jų atitikmenų informacinėje visuomenėje ir ar tai turi prasmę. Ar įmanomos specialios formos informacinei visuomenei, kai žinoma, jog programinė įranga ir kompiuterių tinklas iš naujo apibūdina pačią formos sąvoką, kaip kažko kieto, stabilaus ir riboto erdvėje ir laike.
  • Metamediji (2001)
  • Tekstura: Russian Essays on Visual Culture (1993)

Naujųjų medijų kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šioje knygoje yra sistemingiausia iki šiol sukurta naujųjų medijų teorija, kuri išsamiai nagrinėja naujųjų medijų principus ir raidą pastarųjų šimtmečių vizualumo ir medijų istorijos kontekste:

Kaip medijos tapo naujos?

Medijos tapo naujomis, kai dvi atskiros istorinės trajektorijos susikirto. Medijos ir kompiuteris – Daguerre’o dagerotipija ir Babbage’o analitinis variklis, Lumiere’ų kinematografija ir Holleritho tabuliatorius – susijungė. Visos medijų formos buvo paverstos kompiuteriui suvokiamais skaitmeniniais duomenimis.

Medijų principai:

  • Skaitmeninė reprezentacija.

Visi naujųjų medijų objektai yra sudaryti iš skaitmeninio kodo, jie yra skaitmeninės reprezentacijos. Tai reiškia, jog naujųjų medijų objektas gali būti aprašytas matematiškai.

Tai reiškia, jog medijos tampa programuojamomis.

Skaitmeninis medijų kodavimas leidžia automatizuoti daugelį medijų kūrimo ir prieigos operacijų. Pavyzdžiui, kuriant naujus medijų objektus, galima naudoti šablonus, kurie automatizuoja kūrimo procesą (kompiuterio programos atlieka dalį darbo už kūrėją).

  • Kintamumas

Naujųjų medijų objektas nėra pastovus, nekintantis, jį galima keisti, modifikuoti, nes jis išsaugomas kodais, kuriuos galima keisti.

Kintamumo principai:

    • Medijų elementai saugomi medijų duomenų bazėje. Dėl to tiesioginiam vartotojui iš anksto, arba pagal poreikius, galima sukurti įvairius objektus.
    • Įmanoma atskirti „turinio“ ir sąsajos lygmenis. Tam pačiam duomenų rinkiniui sukurti skirtinga sąsajas.
    • Kompiuterinė programa gali panaudoti informaciją apie vartotoją tam, kad automatiškai sukurtų individualizuotą medijų kompoziciją ir jos pačios elementus.
    • Šakojimosi interaktyvumas leidžia vartotojui pasirinkti, kokią informaciją jam pateiks programa. Tai reiškia, jog vartotojas gali keisti jį pasiekiančių duomenų seką.
    • Duomenų kintamumas naujosiose medijose naudojamas periodiškam informacijos atnaujinimui.
    • Mastelio kintamumas leidžia keisti objekto dydį, detalumą pagal vartotojo poreikius.
  • Transkodavimas

„Transkoduoti“ ką nors - reiškia paversti kitu formatu. Kultūros kompiuterizacija palaipsniui keičia kultūrines kategorijas bei koncepcijas. Tai reiškia, kad naujos kategorijos, koncepcijos kyla iš kompiuterio antologijos, epistemologijos ir pragmatikos. Taip naujosios medijos tampa kultūros konceptualizavimo proceso iniciatoriumi.

Kas nėra naujosios medijos?

1.    Naujosios medijos yra į skaitmenines reprezentacijas konvertuotos analoginės medijos. Priešingai nei ištisinės analoginės medijos, skaitmeninės medijos yra diskretizuotos.

Iš tiesų kinas jau anksčiau rėmėsi diskretizavimo principu – tik čia buvo diskretizuojamas laikas, o ne erdvė, kaip dabartinėse medijose.

2.    Visos skaitmeninės medijos naudoja tą patį skaitmeninį kodą. Tai leidžia vienam įtaisui pavaizduoti visas skirtingas medijos rūšis.

Multimedija atsirado anksčiau nei naujosios medijos. Pavyzdžiui, kino kūrėjai jau seniai kombinavo judančius vaizdus, tekstą bei garsus. Kitas pavyzdys yra viduramžių iliustruotieji manuskriptai, kuriuose buvo sujungiamas tekstas, grafika ir paveikslėliai.

3.    Naujosios medijos leidžia naudotis jomis laisvosios kreipties būdu. T.y. galima greitai pasiekti bet kurį duomenų elementą.

Ši manipuliavimo laiku technologija buvo taikoma ir anksčiau. Pavyzdžiui, Edisono ir Williamo Dicksono kamera, kurioje buvo įrašoma daug miniatiūrinių vaizdų, kurie buvo išdėlioti dvimatėje struktūroje. Šia kamera galima buvo manipuliuoti paveikslų seką ar pertraukti ją.

4.    Naujosios medijos yra interaktyvios. Vartotojas gali sąveikauti su medijų objektu, pasirinkti, kurie elementai bus rodomi, kuriuo keliu bus einama. Taip vartotojas tampa kūrinio bendraautoriumi.

Tačiau visas klasikinis, ir tuo labiau modernusis, menas, įvairiais aspektais jau buvo interaktyvus. Pavyzdžiui, literatūrinio pasakojimo elipses, nutylėjimai ir kiti reprezentacijų „sutrumpinimai“ reikalauja, kad vartotojas pats užpildytų spragas, pats įsitrauktų kūrimą. Taip pat skulptūros ir architektūros atveju žiūrovas turi rinktis poziciją pats, taip pats rinkdamasis erdvinę kūrinio struktūrą.

Autorius nagrinėja naujųjų medijų priklausomybę nuo tokių senųjų medijų konvencijų, kaip stačiakampis ekranas ar mobili kamera. Aptaria tikrovės iliuzijos, žiūrovo įtraukimo, erdvės reprezentavimo strategijas ir parodo, kaip naujosioms medijoms būdingų elementų (sąsajos, duomenų bazės ir kt.) ir įprastesnių konvencijų sąveika kuria naujo pobūdžio estetiką. Knygoje remiamasi meno, dizaino, fotografijos, kino, videografijos, literatūros, telekomunikacijų ir kompiuterijos istorija. Humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų koncepcijas papildo naujos teorinės sampratos, tokios kaip kultūrinė sąsaja, erdvinis montažas ar kinematografija.

Ši knyga – tai ne tik tiksliausias naujųjų skaitmeninių medijų apibrėžimas iš iki šiol pasiūlytų, bet ir įtaigiausia bei plačiausių užmojų medijų istorija nuo Marshallo McLuhano laikų.“ William Wagner.

„Naujųjų medijų kalba“ buvo išrinkta kaip geriausia 2008 metų sausio mėnesio knyga remianti RCCS (Resource Center for Cyberculture Studies) įvertinimu.

Knyga yra išversta į 14 užsienio kalbų: kinų, čekų, estų, prancūzų, graikų, italų, japonų, korėjiečių, latvių, lietuvių, lenkų, slovėnų, ispanų ir turkų kalbas.

Literatūros sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]