Letas Palmaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Letas Palmaitis
Gimimo vardas: Jekimovas
Visas vardas: Mykolas Letas Palmaitis
Gimė: 1944 m. gegužės 14 d. (74 metai)
Leningradas, RTFSR
Tėvai: Tatjana Jekimova, Konstantinas Jekimovas
Sutuoktinis(-ė): Danguolė Antanina Dulkytė
Vaikai:

Juzefa Alna Justina, Marija Sandinga, Marta Dangilė

Veikla: filologas baltistas ir orientalistas
Sritis: baltų kalbotyra, kartvelų kalbotyra, geopolitika
Organizacijos: Vilniaus universitetas
Alma mater: Leningrado universitetas

Mykolas Letas Palmaitis (g. 1944 m. gegužės 14 d. Leningrade) – filologas orientalistas ir baltistas, baltų kalbų istorinės gramatikos bei baltų prokalbės, kartvelų (gruzinų, svanų) kalbų, semitų (hebrajų, aramėjų, arabų) filologijos tyrinėtojas. Vadovauja projektui, atkūrusiam prūsų kalbą negausiai pasaulio prūsų bendruomenei (projekto idėją 1983 m. pasiūlė rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas).[1]

Gimė tipiškoje mišrioje senųjų peterburgiečių šeimoje, griežtai išsižada rusiškos kilmės (tėvo linija Jekimovai po proprosenelio vedė tik vokietes, motinos pusėje būta tik Baltijos vokiečių ir ukrainiečių), o Peterburgo kultūrą laiko išeivių iš Vakarų sukurta Baltijos finų žemėje. 19611965 m. studijavo matematiką ir mechaniką Leningrado mechanikos bei Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institutuose. 1970 m. Leningrado universiteto orientalistikos fakultete apgynė semitologijos magistro laipsnį. 1970 m. ieškodamas baltiškų šaknų persikėlė į Lietuvą, pasikeitė pavardę į Palmaitis. 1975 m. Vilniaus universitete apsigynė baltų kalbų daktaro laipsnį. KGB užkirtus kelią rašyti habilitacijos darbui baltų-finougrų kontaktų srityje, ėmėsi kartvelų kalbų studijų Gruzijoje, kur 1978 m. tapo habilituotu mokslų daktaru indoeuropeistikoje (oponavo akad. Tamazas Gamkrelidzė ir akad. Vytautas Mažiulis). 1981 m. Maskvos aukščiausioji atestacijos komisija mokslinį laipsnį anuliavo, bet Letas Palmaitis jau buvo įdarbintas Vilniaus universiteto baltų filologijos katedros vyresniuoju mokslo darbuotoju.

Tapo Europos Tarybos Išblaškytų tautinių mažumų instituto direktoriumi. 2000 m. institutas neteko paramos ir buvo uždarytas. 2007 m. išėjo į pensiją[2]. Nuo 2005 m. ėmė bendradarbiauti su „Kavkazcenter“[3] portalu. Sekdamas salafitiniu islamu, skelbia demokratijai priešiškas mintis ir ragina katalikus islamo pavyzdžiu pradėti teokratinį sukilimą, smerkia globalią elektroninę kontrolę. Daug vilčių deda į mesijinio judaizmo sąjūdį, jį laiko apokaliptiniu.

Baltisticos“, „Indogermanische Forschungen“, „Res Baltica“, „Mazovia“, „Macne“ (Gruzija) kt. leidiniuose paskelbė kalbotyros darbų, yra kelių knygų autorius įskaitant geopolitinę tematiką.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baltų kalbų gramatinės sistemos raida (1998 m., „Šviesa“)
  • Eurazija valdžios skandalų veidrodyje (Aleksandro Dugino kritika, 2004 m., „Ciklonas“)
  • Old Prussian Written Monuments (2006 m., „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“)
  • Įmintos tūkstantmečio mįslės (2009 m., „Kalendorius“)
  • Kas ir kada pagrobė Europą? (2011 m., su Algirdu Patacku, „Kalendorius“)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]