Leonas Ulevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Leonas Ulevičius (1935 m. rugsėjo 21 d. Kazlų Rūdoje2000 m. spalio 7 d.) – pedagogas, choro dirigentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19441945 m. mokėsi Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, 19621967 m. choro dirigavimo mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume (dėst. Vladas Balsys ir Jonas Januškevičius). 19811986 m. neakivaizdiniu būdu muziką studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dirigavimą dėstė Genovaitė Maironienė-Gokaitė).

19601962 m. – Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistas, miesto 7-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, akordeonistų orkestro vadovas. 19601963 m. – Kauno dailės ir baldų kombinato vyrų choro ir moterų vokalinio ansamblio vadovas. 19621972 m. Kauno miesto kultūros namų direktorius. 19651971 m. Rokų (Kauno raj.) aštuonmetės mokyklos vaikų choro, 19641967 m. 22-osios Kauno profesinės technikos mokyklos moksleivių chorų vadovas.

Nuo 1971 m. – Kauno 32-osios (nuo 1995 m. Viktoro Kuprevičiaus) vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas bei chorų vadovas. Jaunučių ir jaunių didelius chorus parengė 1977 m. respublikinei moksleivių dainų šventei – jaunučių choras tapo konkurso laureatu, o jaunių choras laureato vardą pelnė 1980 m. respublikinės dainų šventės konkurse. Jaunių chorą parengė 1985 m. respublikinei dainų šventei, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Lietuvoje, taip pat 1997 m. Lietuvos moksleivių dainų šventei Vilniuje – dalyvauta konkurse. Choras yra 1990 ir 1991 m. vaikų ir jaunimo chorų festivalio „Dainuok, jaunoji Lietuva“ konkurso laureatas. Pedagogo išmokyti solistai ir vokaliniai ansambliai buvo nuolatiniai respublikinių „Dainų dainelės“ konkursų laureatai ir diplomantai. 1982 m. mokykloje įrengtas pavyzdingas muzikos kabinetas, nuo 1989 m. įvestas sustiprintas chorinis dainavimas. Mokykloje visą laiką dirbama su vaikų ir vyresniųjų klasių merginų bei mišriuoju chorais – pastarasis 1997 m. Lietuvos moksleivių ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų švenčių Vilniuje dalyvis. 1994 m. vaikų choras pasivadino „Akordo“ vardu. Jis koncertavo Lietuvoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Čekijoje. 1997 m. vasario 1 d. choras pastatė V. Kuprevičiaus vaikišką operą „Žiogas ir skruzdė“, parengtas 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje.

1980–1985 m. ir 1991–1994 m. buvo vaikų folklorinio ansamblio „Tututis“ vokalo vadovas. Yra parengęs per 50 įvairių muzikos mokymo priemonių, vadovauja seminarams, veda atviras muzikos pamokas Lietuvos ir užsienio pedagogams, dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo spaudoje ir recenzuoja muzikos vadovėlius.

Nuo 1982 m. – Kauno miesto muzikos mokytojų metodinės tarybos pirmininkas; 1986 m. suteiktas muzikos mokytojo eksperto vardas. Nuo 1989 m. – Lietuvos chorų sąjungos narys, nuo 1995 m. – Kauno miesto choro meno tarybos narys ir muzikos mokytojų kvalifikacinės komisijos įgaliotinis Lietuvos rajonams ir miestams, nuo 1996 m. – Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos tarybos ir Lietuvos muzikų draugijos narys. Respublikinių dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys.

Nuo 1970 m. – Kauno miesto dainų švenčių organizatorius, dirigentas ir vyr. dirigentas, 1990 m. – Lietuvos vaikų ir jaunimo festivalio „Dainuok, jaunoji Lietuva“ meno vadovas ir vyr. dirigentas. Dirigavo 1992 m. Norvegijoje (Bergeno mieste) vykusiame vaikų meno festivalyje, 1993 m. – Lietuvos jaunimo mažojoje dainų šventėje Vilniuje, 1994 m. – Vilkaviškio rajono dainų šventėje, 1994 m. – I Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1997 m. – respublikiniame moksleivių festivalyje „Baltijos bangelės“ Palangoje ir 1997 m. – Lietuvos moksleivių dainų šventėse Vilniuje. 1997 m. pedagogas apdovanotas Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu.

Mirė 2000 m. spalio 7 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.