Lenkijos valstiečių partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lenkijos valstiečių partija
LyderisJanušas Piechocinskis
Įkurta1990 m. gegužės 5 d.
Būstinėul. Piękna 3A, 00-539 Warszawa
Narių skaičius124 000 (2012 m.)
Politinė ideologijaAgrarizmas, centrizmas, krikščioniškoji demokratija, socialinis konservatizmas
Svetainė
http://www.psl.pl

Lenkijos valstiečių partija (lenk. Polskie Stronnictwo Ludowe, PSL) – centristinė politinė partija, įkurta 1990 m. gegužės 5 d. Įeina į Europos liaudies partiją. Nuo 2007 iki 2015 m. LVP buvo valdančioje koalicijoje kartu su Piliečių platforma.

Partijos siekiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

LVP politinė programa remiasi agrarizmo doktrina. Partija pasisako už valstybės intervencionizmą ekonomikoje, ypač žemės ūkyje bei lėtesnę privatizaciją. LVP palaikė Lenkijos įstojimą į Europos Sąjungą tik palankesnėmis sąlygomis.

Lenkijos valstiečių partija pasisako už nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą, galimybę laisvai prieiti prie LLR archyvų.

LVP pasisako prieš proporcinių mokesčių įvedimą, mirties bausmės atkūrimą, eutanazijos bei abortų legalizavimą bei homoseksualų santuokas. LVP nepalaiko profesionalios kariuomenės kūrimo, atsisakant šauktinių, idėjos bei lengvųjų narkotikų legalizavimo, nepritaria bažnyčios atskyrimui nuo valstybės bei pavietų likvidavimui.

Partijos frakcijos būstinė Lenkijos Seime

Rinkimų rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. Seimo rinkimuose LVP gavo 1,4 mln. (8,9 %) balsų ir turėjo 31 vietą parlamente. 2011 m. rinkimuose užėmė ketvirtąją vietą, surinkusi 8,36 % balsų ir šiuo metu turi 28 vietas Seime bei dvi vietas Senate. 2014 m. Europarlamento rinkimuose partija iškovojo keturis mandatus. 2015 m. rinkimuose surinko 5,13 % balsų. Rinkimus laimėjus partijai Teisė ir Teisingumas, nepateko į valdančiąją koaliciją.

Nuo 2005 m. partijai vadovavęs Valdemaras Pavliakas D. Tusko vyriausybėje 2007–2012 m. buvo vicepremjeras ir ekonomikos ministras. Šiuo metu partijai vadovauja Janušas Piechocinskis.


Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]