Lengvatinio apmokestinimo bendrovė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Timeblock.svg  Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi.
Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Lengvatinio apmokestinimo bendrovė – tai sąvoka, apibūdinanti ypatingą organizacinį bei juridinį įmonės statusą, kuris padeda sumažinti mokesčius.

Paprastai toks statusas yra susijęs su griežtais reikalavimais vykdyti gamybinę, prekybinę, paslaugų ar kitą veiklą už tos jurisdikcijos (teritorijos), kurioje ši lengvatinio apmokestinimo bendrovė yra registruota, ribų.

Tik vykdant šį ir kitus reikalavimus, kuriuos kelia tokiai įmonei registravimo jurisdikcijos norminiai aktai, kompanija yra atleidžiama nuo visų arba bent jau daugumos mokesčių, t. y. tampa lengvatinio apmokestinimo bendrove. Įstatymai dažniausiai reikalauja, kad tokios įmonės valdymas būtų vykdomas už registravimo jurisdikcijos ribų. Dažniausiai tai taikoma ir realiai veikiančiam biurui. Kitaip tariant, lengvatinio apmokestinimo bendrovė negali buti rezidente, t. y. negali vykdyti jokios veiklos jurisdikcijoje, kurioje ji yra registruota. Iš čia yra kilęs ir terminas „offshore“, reiškiantis „už kranto“; Didžiojoje Britanijoje, kur šis terminas ir buvo sukurtas, tai analogiška terminui „užsienyje“.

Teisine prasme lengvatinio apmokestinimo bendrovė niekuo nesiskiria nuo kitų įmonių. Ji yra lygiateisis ūkinių teisinių santykių subjektas ir gali dalyvauti sandoriuose lygiomis teisėmis su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Pagrindiniai lengvatinio apmokestinimo bendrovės ypatumai yra susiję su jos nerezidentiniu statusu. Nerezidentinis statusas reiškia, kad įmonės valdymo ir kontrolės centras yra už įmonės registravimo jurisdikcijos (valstybės ar jos tam tikros teritorijos) ribų, t. y. užsienyje. Tokios įmonės funkcionavimui paprastai užtenka formalių atributų: savininkų, direktorių, įstatų, steigimo akto, akcininkų susirinkimų protokolų bei banko sąskaitos.

Lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijos norminiai aktai dažniausiai numato, kad jos teritorijoje turi būti įregistruotas įmonės biuras, įmonės sekretorius bei agentas. Užregistruotas biuras paprastai nėra lengvatinio apmokestinimo bendrovės veikiantis biuras. Dažniausiai tai būna tiesiog adresas, kuriuo valdžios institucijų atstovai ar kiti asmenys gali susisiekti su lengvatinio apmokestinimo bendrovės atstovu. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad net sutarčių pasirašymas lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijos teritorijoje kartais gali būti pagrindu atimti iš įmonės lengvatinį statusą.

Lengvatinio apmokestinimo bendrovė gali turėti atstovybes ar kitokius padalinius užsienio valstybėse, tačiau daugeliu atvejų lengvatinio apmokestinimo bendrovė veikia neturėdama realiai egzistuojančio biuro.

Lengvatinio apmokestinimo bendrovės savininko konfidencialumą užtikrina nominalių savininkų ir nominalių direktorių institutai. Kompanijos registravimo dokumentuose nurodomi ne tikrųjų savininkų, o vadinamųjų nominalių (formaliai einančių tas pareigas už sutartą užmokestį) asmenų anketiniai duomenys. Nominalių savininkų paslaugos yra užsakomos per sekretorines kompanijas, su kuriomis ryšį palaiko lengvatinio apmokestinimo verslo konsultantai.

Nominalių savininkų ir direktorių institutas yra įteisintas, plačiai pripažintas ir naudojamas tarptautinėje teisinėje bei finansinėje praktikoje. Nominalių savininkų institutas dažniausiai pagrįstas pareikštinių akcijų išleidimu, todėl čia nieko nusikalstamo nėra. Nusikaltimu yra neteisėtos operacijos, atliekamos po tokia nominalių asmenų priedanga, pvz., prekyba narkotikais ar ginklais, neteisėta bankų ar draudimo veikla, indėlių rinkimas ar loterijų organizavimas neturint tam būtinų licencijų ar leidimų, taip pat pinigų plovimas – nusikalstamu būdu įgytų piniginių lėšu nuslėpimas ar jų legalizavimas.

Daugeliu atveju lengvatinio apmokestinimo bendrovės direktoriumi gali tapti jos realus savininkas. Tačiau dažniausiai lengvatinio apmokestinimo bendrovės direktorius yra asmuo, kuris tik formaliai eina direktoriaus pareigas (nominalus direktorius). Faktiškai jis prisiima tik įsipareigojimą neatlikti jokių veiksmų, nenumatytų nominalių paslaugų teikimo sutartyje. Tokiais atvejais įmonė yra valdoma jos realaus savininko arba kito atstovo, kurie gauna generalinius ar specialius įgaliojimus atlikti veiksmus įmonės vardu.

Lengvatinio apmokestinimo bendrovės registracija yra įmanoma jurisdikcijose, kurių įstatymai apibrėžia jų ypatingą statusą. Dažniausiai tai yra nedidelės valstybės, buvusios ar esamos kolonijinės valdos ir kitos savivaldos mokesčių srityje plačias teises turinčios teritorijos. Tačiau lengvatinio apmokestinimo benrovės registravimas yra įmanomas ne tik tradicinėse salų ar nykštukinėse lengvatinio apmokestinimo jurisdikcijose, kaip antai Belizas, Seišelių salos ar Britų Mergelių salos, bet ir kitose valstybėse, pvz., JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose.

Daugelio Europos valstybių teisės normos leidžia vykdyti ofšorinę veiklą. Kai kur įmonėms, atleistoms nuo mokesčių mokėjimo, leidžiama turėti realiai veikiantį biurą. Pavyzdžiui, Šveicarijoje tam tikram firmų tipui įmanoma atlikti ofšorines operacijas kai kurių kantonų teritorijose, net jei jos turi ten veikiantį biurą ir samdomą personalą. Šiuo atveju pareiga mokėti mokesčius išlieka, tačiau mokesčių tarifai yra daug kartų mažesni nei baziniai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Ofšorinis verslas“, 2001 m., autoriai adv. Kęstutis Stungys, Kostas Galdikas, Irmantas Venslovas, Arvydas Sakalauskas