Lemūrijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juodos pupos buvo naudojamos Lemūrijos metu.

Lemūrijos (lot. Lemuria), Lemūralijos (lot. Lemuralia) – šventė Senosios Romos religijoje, kurios metu būdavo atliekamos apeigos, kuriomis iš savo namų išvarydavo blogas mirusiųjų dvasias.

Kenkiančias nerimstančias mirusiųjų pamėkles vadino lemūrais (lot. lemures) ar larvomis (lot. larvae). George Thaniel apie juos rašė[1], kad „jie neminimi epitafijose ar aukštojoje poezijoje“, ir toliau pastebi „vėlyvosios Respublikos ir ankstyvosios Imperijos laikais mirusiųjų dvasias vadino manais (lot. manes; di manes), nors dažnai vartojo ir pavadinimus lot. umbrae, lot. immagines, lot. species ir kt.“ Toliau jis mini, kad pirmą kartą lemūrai minimi Horacijaus „Laiškuose“.

Lemūrijų metu lemūrus maldydavo aukodami pupas. Šių švenčių metu vestalės ruošdavo šventą patiekalą mola salsa – sūdytų miltų paplotėlį, kuriam miltus gaudavo iš pirmųjų tais metais nukirstų kviečių varpų.

Pagal Julijaus kalendorių Lemūrijas švęsdavo gegužės 9, gegužės 11 ir gegužės 13 dienomis. Ši senovinė šventė kildinama iš Romulo, kuris šią šventę įvedė tam, kad nuramintų nužudyto Remo dvasią.[2] Ovidijus rašė, kad šios šventės metu buvo įprasta raminti ar išvaryti blogąsias dvasias. Tam naktį vaikščiodavo basi ir per petį mėtydavo juodas pupas. Tai darydavo namų galva, kuris keldavosi vidurnaktį ir basas vaikščiodamas apie namą barstydavo už nugaros juodas pupas ir devynis kartus kartodavo užkalbėjimą „haec ego mitto; his redimo meque meosque fabis“ (liet. „Aš siunčiu tai; su šiomis pupomis ar išperku save ir saviškius“). Namiškiai tuo metu barškindavo bronziniais puodais ir irgi devynis kartus kartodavo „Manes exite paterni“ (liet. „Protėvių manai (dvasios), išeikit“).

Dėl šio kasmetinio įkyrių piktųjų mirusiųjų dvasių išvarymo visą gegužės mėnesį laikydavo nesėkmingu vedyboms. Pagal tai atsirado patarlė „Mense Maio malae nubent“ (liet. „Gegužę vedę yra blogai vedę“).

609 ar 610 m. paskutinę Lemūrijų dieną popiežius Bonifacas IV pašventė Romos panteoną Šv. Marijai ir „visiems šventiesiems“. Nuo tada Romoje imta švęsti katalikišką šventę dedicatio Sanctae Mariae ad Martyres. Pagal kultūros istorikus[3] šis senovinis paprotys buvo sukrikščionintas ir paverstas Visų Šventųjų diena, kad romėnų Lemūrijos būtų depagonizuotos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Thaniel G (1973) Lemures and Larvae. In: The American Journal of Philology 94.2 [Summer 1973, pp. 182–187] p 182)
  2. Ovidijus, Fasti (Šventės), V.421ff
  3. Pvz., straipsnis „Days of the Dead“ Christian Roy redaguotoje knygoje „Traditional festivals: a multicultural encyclopedia“, 2005, vol. 2: „…gegužės 13 buvo paskutinė romėnų Lemūrijų diena, skirta prapuolusioms sieloms.“; Richard P. Taylor, Death and the Afterlife: a cultural encyclopedia‎ 200, p. 163: Popiežius Bonifacas IV (608–615 m.) pakeitė Lemūrijas gegužės 13 d. tą pačią dieną švenčiama Visų Šventųjų diena