Lectio divina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lectio divina (lot. Lectio divina – šventasis skaitymas) – įvairūs metodai pamaldžiai skaityti Šventąjį Raštą.[1]

Nuosekli lectio divina sistema aprašyta XII a., kartūzų vienuolio Gvigono II knygoje „Scala Claustralium“.[1] Ten išvardintos keturios pakopos:[1]

  1. Lectio (lot. Lectioskaitymas)
  2. Meditatio (lot. Meditatioapmąstymas)
  3. Oratio (lot. Oratiomalda)
  4. Contemplatio (lot. Contemplatiokontempliacija)

Kiti autoriai siūlo ir kitokių pakopų, pavyzdžiui, Studio (lot. Studio – studijavimas), Compassio (lot. Compassioatjauta), Operatio (lot. Operatio – veikimas).[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Stephen J. Binz „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Šiuolaikinis požiūris į lectio divina“, Kaunas, „Gyvieji akmenėliai“, 2009, ISBN 978-9986-933-9-0