Lectio divina
Lectio divina (lot. Lectio divina – šventasis skaitymas) – įvairūs metodai pamaldžiai skaityti Šventąjį Raštą.[1]
Nuosekli lectio divina sistema aprašyta XII a., kartūzų vienuolio Gvigono II knygoje „Scala Claustralium“.[1] Ten išvardintos keturios pakopos:[1]
- Lectio (lot. Lectio – skaitymas)
- Meditatio (lot. Meditatio – apmąstymas)
- Oratio (lot. Oratio – malda)
- Contemplatio (lot. Contemplatio – kontempliacija)
Kiti autoriai siūlo ir kitokių pakopų, pavyzdžiui, Studio (lot. Studio – studijavimas), Compassio (lot. Compassio – atjauta), Operatio (lot. Operatio – veikimas).[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Stephen J. Binz „Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą. Šiuolaikinis požiūris į lectio divina“, Kaunas, „Gyvieji akmenėliai“, 2009, ISBN 978-9986-933-9-0
|
Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |