Latvijos centrinė taryba
 LCT įkūrėjo Konstantino Čakstės epitafija | |
| Pirmininkas | Konstantīns Čakste |
|---|---|
| Veiklos metai | 1943–1951 m. |
| Išformuota | 1994 m. |
| Pavaldumas |  Latvija |
| Tikslai | Nepriklausomos ir demokratinės Latvijos Respublikos atkūrimas |
| Priešininkai |  Nacistinė Vokietija Sovietų Sąjunga |
Latvijos centrinė taryba (LCT, latv. Latvijas Centrālā padome, LCP) – 1943–1951 m. veikusi pogrindinė organizacija, vienijusi Latvijos nepriklausomybės šalininkus. Tarybos tikslas – perimti valdžią iš okupantų Latvijoje ir po Antrojo pasaulinio karo pabaigos atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Jai pavaldūs ginkluoti būriai kovojo tiek su raudonaisiais partizanais, o vėliau ir su vokiečių okupantais.[1] LCT oficialiai išformuota 1994 m., tačiau savo veiklą buvo nutraukusi jau kelis dešimtmečius anksčiau.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Latvija tapo nepriklausoma Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, tačiau 1940 m. birželio mėn. šalį okupavo Raudonoji armija, o 1940 m. rugpjūčio mėn. ji buvo prievarta prijungta prie SSRS. 1941 m. birželio mėn. Nacistinė Vokietija įsiveržė į SSRS, o iki tų pačių metų liepos mėn. okupavo Latviją. Latviai priešinosi tiek sovietinei, tiek vokiečių okupacijai ir siekė atkurti savo nepriklausomybę. 1943 m. rugpjūčio 13 d. keturių didžiausių Latvijos politinių partijų – Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos, Demokratinio centro, Latvijos valstiečių sąjungos ir Latgalos krikščionių valstiečių ir katalikų partija – nariai įkūrė Latvijos centrinę tarybą. Pirmojo Latvijos prezidento Janio Čakstės sūnus Konstantinas Čakstė išrinktas pirmininku. Buvo sudarytos septynios komisijos svarbiausiems sektoriams, tokiems kaip gynyba, užsienio reikalai ir finansai.[2]
1944 m. kovo 17 d. 189 Latvijos politiniai lyderiai ir visuomenės veikėjai pasirašė Latvijos centrinės tarybos memorandumą, kuriame buvo pareikšta, kad būtina skubiai atkurti de facto Latvijos Respublikos suverenitetą ir suformuoti Latvijos vyriausybę. Šis memorandumas buvo raginimas pasipriešinti Sovietų Sąjungos vykdomai Latvijos reokupacijai po Vokietijos pralaimėjimo, kurio tuo metu jau buvo plačiai tikimasi. Memorandumas buvo parengtas keliomis originaliomis kopijomis ir fotografiniu būdu atgamintas, siekiant jį išgabenti iš Latvijos ir perduoti Vakarų sąjungininkų vyriausybėms bei Vokietijos okupacinės vyriausybės atstovams.
1944 m. rugsėjo 8 d. Rygoje centrinės tarybos vadovybė priėmė deklaraciją dėl Latvijos Respublikos atkūrimo.[3] Šios deklaracijos priėmimas buvo bandymas de facto atkurti Latvijos nepriklausomybę, tikintis tarptautinės paramos ir pasinaudojant okupacinių jėgų pasikeitimo tarpu. Deklaracijoje numatyta, kad konstitucija yra atkurtos Latvijos Respublikos pagrindinis įstatymas, ir numatyta įsteigti Ministrų kabinetą, kuris organizuotų Latvijos valstybės atkūrimą.
Vienas iš ryškiausių Latvijos centrinės tarybos pasiekimų susijęs su jos kariniu sparnu – generolo Janio Kurelio vadovaujama grupe (vadinamaisiais „Kureliečiais“) ir leitenanto Roberto Rubenio batalionu, kurie vykdė ginkluotą pasipriešinimą nacių pajėgoms, ypač „Waffen-SS“. Be to, 1943–1945 m. taryba padėjo latviams laivais iš Kuršo pabėgti į Švediją, taip išgelbėdama tūkstančius žmonių, tarp jų ir žydų.[4]
1945 m. spalio 3 d. Lustenau mieste (Austrijoje) įvyko pirmasis pokarinis Latvijos centrinės tarybos posėdis. Po daktaro Paulio Kalninio mirties 1945 m. rugpjūčio 27 d. LCT pirmininko pareigas perėmė vyskupas Jazepas Rancanas, buvęs Latvijos Saeimos pirmininko pavaduotojas. Būstinė dabar buvo įsikūrusi Eslingene.[5]
LCT parengė keletą peticijų ir memorandumų dėl bolševikų ir nacių okupacinės valdžios politikos Latvijoje ir pateikė juos svarbių Vakarų valstybių vyriausybėms. Vyskupas J. Rancanas ir kiti tarybos nariai ne kartą lankėsi pas JAV ir Jungtinės Karalystės okupacines valdžias Vokietijoje, siekdami pagerinti buvusių Latvijos karių ir pabėgėlių padėtį. Tarybos įgalioti, jie atvyko į tarptautines konferencijas, kuriose buvo sprendžiami pokario Europos susitarimai, kad neoficialiai informuotų Vakarų valstybių atstovus apie klausimus, susijusius su Latvijos valstybe ir jos piliečiais.
Latvijos centrinė taryba užmezgė ryšius su Lietuvos ir Estijos politinėmis organizacijomis, siekdama bendromis pastangomis kovoti su okupaciniu režimu Baltijos šalyse.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Geoffrey Swain, Latvia’s Democratic Resistance: a Forgotten Episode from the Second World War[neveikianti nuoroda], European History Quarterly, No. 2, 2009.
- ↑ Latvian Resistance Against the Nazi Occupation. Latvianhistory.com
- ↑ Edgars Andersons, Leonīds Siliņš “Latvijas Centrālā padome – LCP” — LCP, Upsala 1994. ISBN 9163017466
- ↑ The national resistance movement during WWII the “Latvian Central Council” turns 70 Archyvuota kopija liepos 10, 2015, iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Latvian Central Council