Latvijos Pirmoji partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Latvijos Pirmoji partija – krikščioniškos pakraipos partija Latvijoje. Įkurta 2002 m. Vadovas – Ainaras Šleseris (Ainārs Šlesers).

Šios politinės srovės atsiradimas ir žaibiškas kilimas tapo tikru fenomenu ir savotiška revoliucija. Jos kūrėjai – įvairių krikščioniškų Bažnyčių atstovai, nutarę iš esmės pakeisti Latvijos politiką krikščioniškųjų vertybių pagrindu. Šios partijos bazę sudarė daugybės krikščioniškų Bažnyčių tinklas, apjungiantis evangelikus, katalikus, baptistus, adventistus bei sekmininkus, iš kurių bene ryškiausiai išsiskiria prieštaringai vertinama, pastoriaus Aleksejaus Lediajevo vadovaujama charizmatinė Bažnyčia „Naujoji karta“

Šis krikščioniškojo politinio aktyvumo fenomenas gimė religinio pliuralizmo aplinkoje. Skirtingai nuo Lietuvos arba Lenkijos, kuriose vyrauja vienos religijos – katalikų – atstovai, Latvijoje religinis pliuralizmas buvo gana įprastas dar prieš valstybės atsiradimą. Tai sudarė palankesnes prielaidas įvairių naujųjų religinių judėjimų ir netradicinių Bažnyčių plėtrai. Sustiprėjusios, revoliucingai nusiteikusios krikščioniškosios bendruomenės, sudariusios sąjungą su tradicinių bendruomenių atstovais, sudarė platų krikščionišką tinklą, apjungiantį žiniasklaidą, verslą ir visuomeninę veiklą, o 2002 m. perėjusį ir į politinį lygmenį. LPP nesirėmė giliomis šio krašto ir tautos tradicijomis, kaip Lietuvos krikščionių demokratų partija, arba – sąlyginai – Latvijos krikščionių demokratų sąjunga, bet priešingai – susikūrė, kaip itin savitas naujadaras, naujų politinių realijų ir aktualijų produktas, kažkuo primenantis nebent Australijos partiją „Family First“.

LPP iškilo, kaip darni energingų žmonių komanda, susitelkusi apie charizmatišką lyderių tandemą – liuteronų pastorių Eriką Jėkabsoną (Ēriks Jēkabsons) ir verslininką Ainarą Šleserį (Ainārs Šlesers). Greta jų greitai iškilo kiti ryškūs politiniai veikėjai – sekmininkiškosios Bažnyčios „Geroji žinia“ („Prieka vēsts“) atstovas Juris Lujansas (Juris Lujāns), baptistų pastorius Ainaras Baštikis (Ainars Baštiks), bei iš „Naujosios kartos“ atėjusi Inta Feldmanė (Inta Feldmane). Agituodami įvairių Bažnyčių tikinčiuosius balsuoti už krikščioniškąją partiją, šios partijos atstovai gavo neoficialų pavadinimą: Dvasininkų partija.

2002 m. spalio 5 d. parlamentiniuose rinkimuose LPP gavo 10 Seimo (Saeimos) narių mandatų ir kartu su konservatyviąja Latvijos Liaudies partija (Tautas Partija), tautine partija Tėvynei ir Laisvei / Latvijos Nacionalinės Nepriklausomybės Sąjūdžiu (Tēvzemei un Brīvībai // Latvijas Nacionālās Neatkarības Kustība), Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (Zaļo un Zemnieku Savienība) bei liberaliąja partija „Naujasis laikas“ („Jaunais Laiks“) sudarė valdančiąją koaliciją. Šios koalicijos lyderiu ir Vyriausybės premjeru tapo „Naujojo laiko“ partijos pirmininkas Ainaras Repšė (Einars Repše), iškilęs kaip Latvijos Banko vadovas. A. Šleseris tampa vicepremjeru, J. Lujansas – ekonomikos ministru, A. Baštikis – Šeimos ir vaiko reikalų ministru, išeivijos atstovas Nilsas Muižniekas (Nils Muižnieks) – Ypatingųjų reikalų ministru.

Vos patekusi į valdžią, LPP išsyk ėmėsi ryžtingų iniciatyvų: apriboti neigiamą žiniasklaidos poveikį visuomenės dorovei, iškeldinti iš miestų centrų lošimo namus, sustiprinti teisėsaugos ir teisėtvarkos efektyvumą. Dėl vertybinių ir praktinių nesutarimų, vis labiau ryškėjo įtampa tarp koalicijos partnerių – ypač LPP ir „Naujojo laiko“. Pastarosios vadovas A. Repšė apkaltino savo kritikus, jog šie neleidžiantys jam pažaboti valstybinio aparato korupcijos, šie jam prikišo autoritatinį valdymo stilių. 2004 m. visi keturi LPP ministrai pasitraukia iš Vyriausybės, ir A. Repšės koalicija lieka mažumoje. Vasario mėn. A. Repšė, kaltindamas su juo susidorojusią korumpuotą sistemą, atsistatydina, jo vietoje premjeru kovo mėn. tampa žaliųjų atstovas Indulis Emsis, sudarydamas koaliciją su Liaudies partija ir LPP, prie kurios po kiek laiko prisijungia ir kairioji Liaudies vienybės partija (Tautas Saskaņas Partija). LPP šiame kabinete gauna aštuonis ministrų postus iš dvidešimties 2004 m. spalio 28 d. parlamentas 39 balsais iš 53 nubalsuoja prieš I. Emsio Vyriausybės pasiūlytą biudžeto planą, ir ši Vyriausybė – taip pat atsistatydina. Gruodžio 2 d. naujuoju premjeru parlamentas paskiria Liaudies partijos atstovą Aigarą Kalvytį (Aigars Kalvītis). Šioje Vyriausybėje lieka šešiolika ministerijų, LPP išsaugo tris: E. Jėkabsonas užima Vidaus reikalų ministeriją, A. Šleseris – Susisiekimo ministeriją, A. Baštikis lieka Šeimos ir vaiko reikalų ministru. Keičiantis koalicijoms ir vyriausybėms, LPP išlaikė tvirtas pozicijas, tačiau ilgainiui ėmė ryškėti tam tikra šios partijos krizė. 2005 m. spalį atsistatydina Vidaus reikalų ministras E. Jėkabsonas, nepatenkintas, jog jo vadovaujama ministerija negaunanti pakankamai lėšų. Ryškėjant vidinei konfrontacijai, E. Jėkabsonas palieka ir pačios LPP gretas: partijai lieka vadovauti A. Šleseris. Visuomenėje pasirodo nuomonių, jog E. Jėkabsono atsistatydinimą sąlygoję ir jo ryšiai su Rusijos oligarchu Borisu Berezovskiu. Po kėdžių persistumdymo Vyriausybėje, E. Jėkabsono ministeriją perima kitas LPP atstovas – Dzintaras Jaundžeikaras (Dzintars Jaundžeikars), o 2006 m. kovo mėn. iš Susisiekimo ministerijos vadovo pareigų pasitraukus A. Šleseriui, jo vietą užima partijos kolega Krišjanis Peteris (Krišjānis Peters). Premjerui A. Kalvyčiui apkaltinus A. Šleserį įsimaišius į valdininkų korupcijos skandalą Jūrmalos savivaldybėje, paskelbiama, kad šis politikas – praradęs visuomenės pasitikėjimą . LPP vadovauti imasi J. Lujansas.

LPP kilimas, raida ir ilgainiui išryškėjusi krizė buvo sąlygota tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių. Viena vertus, ši partija turėjo aiškią vertybinę orientaciją, patraukusią daugelį permainų ištroškusių Latvijos piliečių. Iš kitos pusės, valdymo patirties ir kompetencijos stygius – neišvengiamai iškėlė tolesnių šios partijos perspektyvų klausimą. Šias perspektyvas apsunkino ir iš A. Repšės paveldėta biudžeto krizė, sukėlusi lėšų trūkumą įvairiose ministerijose ir paskatinusi E. Jėkabsono atsistatydinimą iš Vyriausybės, o sulig tuo – ir pasitraukimą iš pačios LPP. LPP sugebėjo suvienyti įvairias krikščioniškas visuomenines ir politines jėgas, tarp jų – ir anksčiau susiformavusią, labiau tradicinę Krikščionių demokratų sąjungą: pastarosios vadovas A. Teikmanis, kartu su savo partiečiais Dzintra Homka, Peteriu Simsonu, Juriu Aboliniu (Juris Āboliņš) ir kt. pastaruosiuose, 2002 m. parlamentiniuose rinkimuose dalyvauja LPP sarąše. Tačiau tarp dešimties išrinktų LPP parlamentarų, nei vienas KDS narys – nepateko.

Nežiūrint vidinių ir išorinių sukrėtimų, LPP išlaiko reikšmingą įtaką valstybės ir savivaldybių politikoje. 2005 m. gėjų ir lesbiečių organizacijoms planuojant viešą paradą Rygoje, LPP – kartu su nacionalistinėmis organizacijomis – griežtai pasipriešino šioms demonstracijoms. Gėjams išsireikalavus šio parado, LPP su Latvijos Nacionaliniu Frontu, tautinio jaunimo klubu 415 ir įvairiomis krikščioniškomis Bažnyčiomis, surengė kontrparadą. Tų pačių metų rugsėjo mėn. LPP pateikė konstitucinę pataisą, kurioje šeimą būtų apibrėžta, kaip vyro ir moters tarpusavio sąjunga, atvira gyvybės pradėjimui: nežiūrint Prezidentės Vairos Vykės-Freibergos perspėjimų ir europinių institucijų protestų, ši pataisa parlamente priimta 55 iš 100 balsų .

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oficiali svetainė